20. Iš po griuvėsių...

Šiandieną vėl  ne taip, kaip vakar.
– O kaip anksčiau?
Ir kaip anksčiai – ne taip, ne taip
Ir niekuomet ne taip, kaip šiandien.
Nors iš tiesų – nei truputį pirmyn,
nei grįžusio kažkiek atgal,
tik žodžiai tie...
Prisiglaudžiu prie jų kaip prie altoriaus
ir užmirštu,
kad ne bažnyčioje esu.

Visų čėsų gyvenau Šklėruosa. Šklėruosa gimiau, Šklėruosa jau ir mirsu. Gero tai nieko neturu ko pasakoc.
Mes užaugom devyniuosa: 6 broliai ir 3 sasarys. Broliai jau išmirį, likom cik mes, trys sasarys. Visi buvo išvežči, visi buvo araštuoci. Aš tokios šaimos.

– Iš kur bažnyčia Šklėriuose?
Na taip, iš kur?
Tačiau  prisiglaudžiu prie žodžių ir tikiu-
jos reik ieškoti čia ne akimis. 

Aš tokios šaimos. Pirmiausia tėvukas nusdėjo, kad nesrašė kolkozan, tai pajėmė trajis metus, tai juos tris iš Šklėrų pajėmė.

Apsidairau aplink.
Į visą Šklėrių sodžių įsivėlė raistas.
Iš kur jo šitokia galia?
Ir kaip bebūtų keista,
tačiau giliai iš požemių
nelyg aukščiausių pamatų
bažnyčią giedančią girdžiu.

Aš buvau Krušaitė Julija, 1951 m. ištekėjau, tai dabar Karlonienė. (Gimiau) 1928 m.

Neskubinkit manęs įsiklausyt,
kaip Šklėriuose bažnyčios gieda.
Griuvėsių daug,
tiek daug,
kad jau nemoka pasaka graži
prakalbinti manęs ir mano laiko.
tašiau ir čia, matyt, prasminga pripažint:
gera vieta tuščia nelieka –
bažnyčios ir iš ten,
iš po griuvėsių gieda...