Tarp dviejų

norėčiau
taip tavęs nekęsti
kad sprogtų sakurų žiedai
pavasario dar nesulaukę
vasario vidury
užgrojus pūgai fugą
tam ežere vanduo užvirtų
žuvelės sugiedotų
meilės himną
ir numirtų
norėčiau
bet žingsnis žengtas
per mūsų Rubikoną
ir keičiasi laikai
žibuoklės skleidžiasi žvilgsniu
kuris surinkęs trupinius dangaus
į plaukus įsivėlė
upokšnis neša žodžių aidą
lyg švelnus žvėris
priglunda prieš pabundant
ir jau nereikia nieko
tiktai
vienos akimirkos
dviejų
susiliejimo