Palik šešėliu

ant didžiausių ąžuolų
vardą užrašysiu
lietus jo nenuplaus
ir tu galėsi
krintančiais lašais girdyti
visus kurie po žemėmis
ir kurie dygsta

šiame lauke
tavo atminimui
siaurą ruožą užsėsiu
kad varpos pakiltų
ir remtųsi viena į kitą
kuždėdamos
kaip mūsų anūkus
maitins

ant didžiausios kalvos
paliksiu tave
nuėjęs atsigręšiu
ir tik tada pamatysiu
kokia tu permatoma

jei taip norėjai
pavirst šešėliu
be mano meilės