Amžina kelionė aplink save

būsiu  kosmoso dulkėmis
ir pelenais suliepsnojusio krūmo
rankomis iš kurių tik šešėliai liks
dar apkabinti visus

kas išgelbės 
nuo žmonių žodžių kirčių
iš tolo jie girdisi
kaip Jerichono triūbos
prieini artyn
dūžta moliniais ąsočiais
išsklaidydami žėrinčias šukes

iškyla kaip vėliavos
legionų ereliai
bet pirmas lengvas vėjelis
nuneša jų šlovę į nežinią

tie kurie triukšmingi
vejarodiniai išminčiai
išprotaujantys ir besimeldžiantys
mes mirštame nuo troškulio
prie jūsų šaltinių
per jūsų puotas mes liekame nevalgę
apankame nuo netikros šviesos

kelias kuris niekada nenuveda į tikslą
amžina kelionė aplink save
drumzlini vandenys girdi tik savo tėkmę
tiesai reikia tylos