Diena po dienos

Diena po dienos baigias amžius o gal tik savaitė
Nėra brevijorių ant riešo kur valandas skaitė
Prasideda kitas gyvenimo keistas etapas
Pagalvė pūkinė nuo prakaito skruostas sušlapęs
Atrodo girdėjau ką balsas prisakęs man buvo
Atstumas nemažas tarp sapno ir tarp žadintuvo
Kartu toks mažytis brūkšnelis kurs esti tarp datų
Paliegusi sraigė jį greitai įveikia ir ką tu
Skubėjęs lėtai ketini konkuruoti su sraigėm
Lenktynėse laiko kur ką tik pradėję jau baigėm
Viena ta pati būna starto ir finišo linija
Gražiai susilieja lyg Nemunas saulė ir Minija
Dangaus lašelinė dar varvanti naujas kateteris
Į vienišą veną. Prieš naktį užmigdantis eteris
Tarytum Kūrėjo galia užmigdyti Adomą
Kol šonkaulį traukė panirusiam vyrui į komą
Prie šono jo moteris buvo šalia kai nubudo
Kaip dieviškai gera ji sakė kad dviese kad mudu
Kol keitės dangus jo žvaigždynai jo šiltas apklotas
Alyvų kalne Dievo vaikas mirties pabučiuotas
Per naktį suprato gyvenimo sprūstančią vertę
Kartybių taurė prieš tave tik ją gert ar negerti
Nuspręsti pačiam kol apglėbusi vyno ąsoti
Jauna Magdalietė per ašaras bandė šypsoti
Vanduo vėl į vyną o vynas vėl vandeniu virto
Šalia vynuogyno kur Chamas jaunėlis iš girto
Nusmigusio tėvo nuogumo kvatojo kadaise
Ir knygos Įstatymo virto į bausmę ir teisę
Nubausti visus kurie niekina šitaip per amžius
Ir pajuokiant tėvą ir šventraščių rūbą suglamžius
Kentės amžinai tie kas savąją sielą nužudo
Nuo visą žmoniją atpirkti norėjusio Judo
Kuris savo prakeiksmo misiją pats pasitiko
Ir spjovė į trisdešimt atlygio savo skatikų
Jis pats Atpirkėjas ir laikėsi dieviško plano
Kurį patikėjai jo giminei Viešpatie mano
Kažkam juk reikėjo vienatinį Sūnų išduoti
Ir kryžių nudrožti matuojant ir ilgį ir plotį
Kad Dievo sūnus ten numirtų už nuodėmes mūsų
Sau kilpą užnėręs pats Judas skausme atsiduso
Ir skamba jo aidas nuo tųjų dienų ligi šiolei
Ir amžiną prakeiksmą jo mokinys dar nešioja

Mirtis ta pati kaip gyvybė ir jungia ir skiria
Šalti vėjo gūsiai – nes taip atsidūsta numirę
Poeto buitis ir būtis tik vienatvė ir šaltis
Užmigo prieš aušrą sargai be įsakymo keltis
Vienintelis angelas sargas yra asmeninis
O kitkas taip svetima – kaukši plaktukai ir vinys
Ir basas Jėzulis ir brolių gaminami batai
Tie patys garsai tiktai skiriasi kodai formatai
Gyvybės pilnatvės dar turi jausmų katakombos
Su šypsniais mirties paauglystėj iškritusios plombos
Griežimas dantų – griežia kaip Stradivarijaus stygos
Tenai kur ir tu ir naktis mudu esame lygūs
Ir esam dėl to kad mus veikia dar žemės magnetas
Turistai į keltą sulipę prie ištakų Letos
Ir šaudo kariai į pasieniu nubėgantį laiką
Per riksmą gimimo ir rojaus ir pragaro tvaiką
Pasauliai kiti prasilenkę ir vėl susitinka
Du šunys tik turintys vieną sapnų šeimininką
Galiausiai čia viskas į vienį ir vėl susilydo
Į herbą tėvynės nulietą ant gyvojo skydo
Nuo skorbuto pašalo Dievo kareivis sutinęs
Tebūna jo žodis vienintelis ir paskutinis
Tarp smilkinio mano ir šūvio matuotas atstumas
Kaip savąją moterį tolstu nuo kranto atstūmęs
Vienintelę valtį kuria dar galiu nusiirti
Į kitą gyvenimą kitą gimimą ir į mirtį
Kur skruostų duobutėse tirpsta nutūpusios snaigės
Kaip amžinos tiesos kaip tiesės vingiuodamos baigias
Kažkur danguje ten tarp Liūtų ir seno Skaliko
Pasibaigė mūsų keliai ir galop susitiko

Tas karštis žvaigždynų per stemplę dabar dar nusirita
Ir spiritus sanctus į dezinfekuojantį spiritą
Pavirsta ir keičias molekulės sudėtys strofos
Eilėraščių skiautės ir amžių naujų katastrofos
Ir žuvį išmokę padauginti ir padalinti
Kaip šiaudo dar griebias į mano išnykstančią mintį
Ir summa sumarum pakeitę į skausmą ir atimtį
Atjoja tik raiteliai naujojo viruso platinti
Skyrybų ženklai ir skyrybų nelieka nė ženklo
Ir nuotakos velnio anyta išsižada žento

Jau rimstantis miestas virš jo tavaruoja žvaigždėti
Laukai debesų ir maldauju Tavęs atidėti
Ilgai suplanuotą ir tobulą apokalipsę
Kai širdys sustoja bet sieniniai laikrodžiai tiksi
Gegutė užmigus neaišku ką dar iškukuotų
Gyvenanti laikrody springstanti miežio akuotu
Mažyčiam snapely dabar tik trūnėsiai ir rūdys
Teisme paskutiniam kur nebylio balsas paliudys
Mačiau žudė žmogų – stovėjau po medžiais nes lijo
Kaip tam Žalakevičiaus filme. Daugiau karalijų
Mirties čia nebus visos naktys seniai nugalėtos 
Išeiti į kelią gali nepakilęs iš vietos
Kelionmaišio dulkės ant kūno pavargusio guli
Prie blykštančio veido tau tinka baltoji drobulė
Ir kapo vėsa o akmens nenuritins jau niekas
Poezijos žodžiai tik smulkintas popieriaus sniegas
Kaip atsakas maldai žinai kad jis krenta į krenta
Į kitą nematomą mums pažadėtąjį krantą
Kur apsnigtos laukia pušų visa gaubiančios skaros
Kol žodžio nelieka tik oro dar virpantis garas
Iš nebylio lūpų – jis dangui ir mudu paskundė
Diena po dienos baigias amžius o gal tik sekundė