Ir vėl kaip kasmet man pro smilkinį prašvilpia laikas
praeina ir viskas per debesys pėdsakai lieka
plaukai raganaičių laukuos tik per pilnatį draikos
o amžių sidabro žiema išsimaino į sniegą
nugremžę ledus ir iš pelkių save išsirovę
už savo kaltūnų bet šaknys jų vėliai atauga
kas kartą nubudę pamatome kitą tikrovę –
išlieka tik tie kurie nugali žemę ir trauką
šviesos karvedžiai taip nušvinta save nugalėję
nukreipiantys deglus į tamsią gyvenimo pusę
snieguotos viršūnių švytuoklės linguoja į vėją
tik kūnai sulinksta vėl eit pavėjui nepaklusę
išsprogusiu pumpuru žydi danguj supernova
tarytumei laužas klajoklių nakty neužgesęs
kai prieblandų zonoj vėl stoja šešėliai į kovą
kuriai niekada neužtenka išplėšti lygiąsias
kaip sakoma lygiosios vieną akimirką trunka
o kitą žiūrėk – kūną lyžčioja sniego liežuviai
tik mirusius gelbsti per amžius gyvųjų karunka
kurią sukalbėjus vėl viskas atrodo kaip buvę
pusiau padalydamas ostiją ledas suskyla
mišias piemenėlių keli angelai atnašauja
prieš Erodo armiją randame priedangą – tylą
net pirmąjį riksmą užspaudę į vaikišką saują