Pistoletai

„Negali vaikščioti po ganyklas, vaikščiok po pievas“, – nusprendžia Kotryna ir vaikšto. Vaikštynės sekasi neblogai iki to momento, kol prabunda sąžinė. O sąžinė prabunda tada, kai kūnas jau paguldytas, bet siela vis dar vaikšto. Kartais, taip bešmirinėdama nežinia kur,  net užmina miegančiai Kotrynai ant rankos ar ant kojos, tos pakyla, pasimakaluoja ore, lyg be garso kleketuojantys gandrai, paskui taukšteli kūnui per šonus ar kažkur šalia ir vėl nurimsta. Tačiau sąžinė ne. Sąžinė įsispirtina į užmerktas Kotrynos akis ir ilgai bei priekaištingai žiūrėdama, kantriai laukia. Laikas muša valandas, laikrodis muša gegutę, nes toji jau irgi miega, o sąžinė neatlyžta, nes sielos vis dar nėra.

„Tai kas iš to, kad dabar grįšiu, jei jau vis tiek šaukštai popiet – jau tik miegoti eiti, o ne darbus dirbti“. Sąžinė pašoka persigandusi, nes, pasirodo, siela sugrįžo visai ne iš ten kur tikėtasi ir dabar stovi už nugaros durnai vapėdama. Sąžinė neturi ką pasakyti. Sąžinei pikta labiau nei pikta. Bet ką padarysi, – jau nieko ir, –  ar tai jau paskutinė diena? Vargu. Sąžinei norisi nusišauti. Sulig ta mintimi kažkas taip pokšteli, kad abi, ir sąžinė, ir siela, krinta aukštielninkos kaip negyvos, o Kotryna pašoka ir įsmeigia akis į televizorių. Televizorius miega, tai akivaizdu, tačiau spindulys aiškiai kažką bando pratransliuoti  ir todėl Kotryna paleidžia į jį šlepetę. „Seniai jau baigta“, – pasako ji ir vėl krinta į lovą. „Labanakt, vaikučiams ir  jums ponas Račickai“, – atsako televizorius.

Visiškoje tyloje kažkas kelis kartus garsiai pokšteli. Atsimerkusi Kotryna tris kartus pakartoja blet-blet, tarsi naujus, iš netikusių lankymosi ganyklų išmoktus poterius, o paskui, susigriebusi, papurto galvą – reikia kuo greičiau atsikratyti tokių įpročių, ir jau ruošiasi verstis ant kito šono, kai vėl pasigirsta šūvių garsai. „Pistoletai“ – spėja,  – „įdomu, kelinto kalibro? “, nors nei čia įdomu nei ką...  „Įdomu, tai ir pasižiūrėk“, – lyg tarp kitko tarsteli televizorius, ir vėl prisijungia prie knarkiančių dueto.

Kotryna pasižiūri ir  mato, kad aplinkui taip švilpia kulkos, kad net ore nuo jų tiršta. „Matyt rašytojai susėdę rašo apie karą“ – padaro strateginę išvadą. Gi tuo tarpu, mūšio lauke, mažasis triušiukas laksto kaip pamišęs iš vieno galo į kitą ir bando burna gaudyti kulkas, bet jam ne kaip sekasi. „Kodėl jis taip? “ – klausia nieko nesuprasdama Kotryna. „Pilnatis“ – atsako televizorius, vis dar apsimesdamas, kad miega. „Be to jis mano, kad niekas neturi teisės rašyti apie karą, nes tik jis vienas gali būti kareiviu“. „Ką?! “ – susinervina Kotryna, – „tas mažasis zyzlius?! Amžinai besiskundžąs apsisnargliojęs padarėlis?! Tas nuolatinis savo uodegos laikiklis, besislapstantis po visokiais paltukais ir sijonais, kareiviu? “. „Sakau gi, pilnatis – didžioji dauginimosi instinktų budintoja. Tokie jau tie triušiukai. Jie tau ne žmonės. Be to impotentai, o tai jau skausminga“. „Skausminga? “ – nustemba Kotryna, – “Kas gi čia skausmingo? Juk bent taip gali pasijusti žmonėmis... “ „Nepasijunta. Be to tu ne triušis, nesuprasi“, – atšauna televizorius. – „O jiems netgi labai skausminga – tol varo, kol visai nusivaro. Proto juk nė už kapeiką. O malonumo paskui vis tiek dar norisi... Tai ir duodasi po ganyklas. Su pasiūlymais visokiais taip sakant. Gerai dar kol kaimiečiai veršius ganyklose gano, nes paskui jau, kai į tvartus suvaro, tai tokiems ne kur dėtis, taip sakant, prie žmonių metasi su tais savo pasiūlymais... “. „Su pasiūlymais?... “ . „Aha, su kuo gi daugiau. Viskas, jau noriu miego. “

Kotryna nebeužmiega. Galvoja. Negali perprasti kas blogo triušiui būti impotentu... – juk tokiam turėtų būti laimė. „Nulis-nulis“ – sako gegutė. „Kas nulis-nulis? “ – nesupranta Kotryna. „Valandų“ – atsako gegutė. – „O kaip tau – tai ir metų“. „Kaip tai man nulis metų? “ – susinervina Kotryna ir atsisėda lovoje. „Ogi va taip, – baigėsi. Kvit“ . „Tuoj aš tau kaip pasibaigsiu... “ – Kotryna dairosi pistoleto. „Tu neturi pistoleto. Pats susitvarkysiu“,  – į pokalbį įsikiša laikrodis ir šiek tiek pavėlavęs muša gegutę.

„Užtat aš turiu pjūkliuką“ – atšauna Kotryna ir išsitraukusi iš po lovos pjūkliuką bando nupjauti gegutę. „Tu ką?! “ – surinka laikrodis, – „Čia gi mano... svoriai ir švytuoklė, po galais! “. „Ach taip, ach taip, ach taip“ – bumbėdama sau po nosim Kotryna grįžta į lovą. „Taip. Su savo gegute aš jau pats kaip nors. Nesiartink daugiau prie jos“. „Ną ką gi, atsiprašau, naktis tamsi buvo, kulkos švilpė, triušiai lakstė, labanaktis“ – Kotryna braukšt užsitraukia antklodę. Visi kaip pagal komandą giliai įminga. Tik ji viena ne.

„Nu ble, taip nieko nebus“. – Kotryna vėl atsisėda lovoje. Po to pakiša po pagalve ranką ir išsitraukia pistoletą. Įremia sau kaktą, iššauna ir krinta atgal. Į abi kaktos puses nusidriekia dvi raudonos juostos lyg siūlai, pasiekia pagalvę ir kažkur ten pradingsta. „Va dabar tai gerai“ – pagalvoja Kotryna ir užmiega. O iš ten, iš tolimųjų ganyklų ir pievų, vis dar girdisi tylūs šūvių garsai ir triušiuko šnabždesys: „pist-pist-pist-toletai“.