Remigijus Baltrušaitis

SAPNŲ TILTAIS
              SKUBU PAS TAVE

Sapnų tiltais skubu pas tave,
Mintyse išbučiuotą ne kartą...
It karčia degtine – vienatve –
Šiąnakt teks man ir vėl nusigerti.

Kad pamirščiau tave visiškai,
Pasodinsiu lyg viešnią prie sienos,
Atkeliavusią Šiaurės miškais
Rūsčiai šaltą – kaip tu – mėnesieną...

Jai į porą šalia atsistos
Žiemos šaltyje išrengtas klevas.
Lyg jaunuosius supiršiu aš juos,
Kai ištuštinsiu taurę vėl savo...

Nusigėręs, anksti paryčiais
Juos mėnulio šviesoj dar sutuoksiu.
Už parankių laimingi išeis
Jie, palaiminti seno girtuoklio...

Kai numirsiu, prie kapo duobės
Man lyg primirštas atvaizdas tavo,
Nusiminę stovės ir žibės –
Mėnesiena ir pusnuogis klevas...

Aš šią naktį geriu... Vienatve
Svaiginuos... Ir per šaltį ar lietų
Sapnų tiltais skubu pas tave,
Nes daugiau neturiu kur skubėti...

MANO SENAI  MOKYKLAI
           
Daina iš videofilmo K. Binkio “Atžalynas”

Iš praeities
Staiga prisiminimai
Seni išplauks
Ir prieš akis ilgai –
Šlamės klevai
Toj rudenio alėjoj,
Švies mokykla –
Sena, baltais langais…

O klasėje atrodys
Taip, kaip buvę:
Seni suolai eilėm,
Juoda lenta…
Ir sakinys,  –
Lyg  užrašytas vakar, –
Su ta pačia gramatine klaida.

Tik kaip surast
Kažkur tarp vadovėlių
Tas klasės nuotraukas
Labai labai senas?
…ir nors sekundei
Kad išplauktų vėlei
Lyg iš miglos
Man tavo šypsena.

O klasėje atrodys
Taip, kaip buvę:
Seni suolai eilėm,
Juoda lenta…
Ir sakinys, –
Lyg  užrašytas vakar, –
Su ta pačia gramatine klaida…

Su ta pačia klaida…
Ir sakinys, – lyg užrašytas vakar...
Su ta pačia klaida…

Su ta pačia... klaida…
Klaida... klaida...

SUGRĮŠIU, MAMA…

Pas tave vėl sugrįšiu aš, mama,
Pasibeldęs daina nelauktai…
Tiktai klevas praaugęs bus namą
Ir mėnulis pražilęs baltai.

O namelis, apaugęs vijokliais,
Bus toks senas ir žemas – kaip tu…
Sengalvėle balta, tavo juoko
Negirdžiu jau tarp sienų šaltų…

Kai spindės mėnesiena už lango,
Ir klevai degs geltoni nakčia,
Glamonės mane raukšlėtos rankos,
Ir plaukai – lyg pražilus delčia –

Tamsoje švies labiau negu žvakės
Įžiebta parafino liepsna…
Pro duris, tyliai nieko nesakius,
Tu išeisi. Ir tapsi daina.

Ir skambėsi labiau man už maldą
Visad lūpose keliant rytais…
Sengalvėle, sakyk, ar nešalta
Po jazminų šarmotais žiedais?

O ir pats, kada būsiu toks, mama,
Pas tave aš sugrįšiu, sūnus…
Ir kaip klevas stovėsiu prie namo
Į mėnulį baltai panašus.

Iš ciklo „RAUDONI  ŠILAI“
         
      Pauliui Širviui
                          2.

Liko laimė – taurės aštrios duženos
Sublizgėjo tarp pirštų stiklais.           
Nulingavo kažkur ji... Nuūžavo...                 
Kas poetą supras? Ir atleis?

Kas pajaus jo širdies skaudžią tuštumą,
Lyg pripiltą karštos geležies?
Gal dar, Pauliau, po šimtą ištuštinam
Tos karčios ir prakeiktos tulžies, –

Tos degtinės, svaigios kaip anodija,
Gal ji leis man pamiršt tą, kuri
Buvo tarsi skambiausia melodija,
O dabar savęs klausiu, kur ji,

Restorano triukšme – lyg beprotnamy –
Kas man, kvailiui girtam, pasakys,
Kur dabar ir su kuo – mano moteris?
... Aš vyne skandinu jos akis, 

Ir nei raudu, nei keikiu, nei niekinu,
Ją man vėjas, jei reiks, suieškos...
... Užmiršta... vieniša tu – lyg sniegena –
Ant nulūžusios skausmo šakos,                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                   

Susigūžus tupi... Lyg toj nuotraukoj –
Iš toli, it pro miglą šypsais...
Trumpalaikio gyvenimo nuotrupoj
Viskas laikina... dūžta stiklais.

Nulingavo kažkur jau... Nuūžavo
Mano meilė...  Raudonais šilais
Ją nusinešė Laikas – lyg duženas...
Kas poetą supras? Ir atleis?   

            Iš ciklo „JESENINAS IR DUNKAN”

                2.

Ak, mieloji, ką teisint ar kaltint,
Kad gyvenimas mūsų, deja...
Kaip tas kelio vingiuotas asfaltas –
Vieną kartą nutrūks…širdyje...

O ir aistros, kurios kunkuliavo, 
Kaito, degė jaunystėj... užges.
Prieš tave aš – lyg vienišas klevas,
Kurs raudonus lapus tuoj numes,

Stoviu nuogas. Sutrikęs... Išraudęs
Ar pragėręs didžiausius turtus.
Nieks nežino, kaip sielą man skauda,
Kai aš širdžiai brangiausius vardus

Vėl kartoju, šnibždu it pamišęs
Ar šaukiu lyg girtam kliedesy.
Mano liūdnos vidurnakčio mišios –
Įkvėpimo skaudus ilgesys.

Neprašau nei paguodos, nei meilės –
Su savim savo skausmą nešuos.
Per šalčius su nutįsusia seile
Geriau dvėsiu kaip alkanas šuo

Patvory... O pro klevą iškišęs
Melsvą barzdą pasiūlys išgert
Man, poetui, mėnulis – vienišius,
Kaip ir aš... O paskui pasikart

Girtas naktį vėjuotą norėsiu
Ant nudilusios jo pilnaties...
... Nežinau, kur siūbuosiu, gulėsiu –
Ar ant klevo, ar tavo peties?

OLIVIJA

Dūžta žemėn obuoliai alyviniai.
Ir rugsėjis kvepia brandumu…
Kaip surasti man tave, Olivija,
Tarsi pirmą mūsų rendez-vous,

Obuoliais pakvipusiam rugsėjy
Su ražienų tolstančiais laukais.
…Lyg prisiminimas draikos vėjy
Avižų spalvos gelsvi plaukai…

Dūžta žemėn obuoliai alyviniai.
Ir – jausmai. Ir – šakos obelų…
Nieko pastovaus nėra, Olivija,
Žemėj – viskas laikina... Vėlu

Mums ką nors aklai planuoti, keisti,
Kai abudu – nuodėmių maišai...
Galbūt Dievas kada nors atleis man,
Kad netyčia aš įsimaišiau

Į Likimą tavo... Ir nuvyliau
Dar labiau negu kiti... Tegu
Lyg tos durys, numuštos nuo vyrių, –
Ir toliau sau vienišas lieku.

Dūžta žemėn obuoliai alyviniai.
Ir rugsėjis kvepia brandumu…
Kaip surasti man tave, Olivija, –
Mūsų pirmą meilės rendez-vous?

                    * * *

Nusivešiu aš tave į Katmandu.
Ten, mieloji, būsim vienu du...
Bet kol dar tavęs aš nerandu,
Nors ir liūdna būtų ir graudu,

Aš sapnuoju vienas Katmandu,
Kaip į ausį čiauška kakadū.
Tarp juodos vienatvės valandų
Aš tavęs dažnai pasigendu...

Tarsi sapnas tolsta Katmandu,
Kur tu, margaspalve kakadū?

                * * *
Į saulę gręžės ant kalvos
Aguonos kvapnios.
Mirtis – lyg paukštė virš galvos...
Nejau tai sapnas?

Ruduo klevus rausvu variu
Nudažė... Tapsmas.
Draugų seniai jau neturiu...
Tik liko sapnas.

IŠEINA MOTERYS

Išeina moterys iš mūsų pamažu.
Duris uždaro… Tiesios ir išdidžios…
Bet aš jų skausmą pro akių dažus
Matau. Jį dar ne vienas tryps ir mindžios…

Išeina moterys… Jų nieks nesulaikys... 
Išeina – ir atgal negrįžta.
Ir gatvėj jos nepasakys: „Sveiki! ”,
Praeis pro šalį… Kaip ir jų jaunystė.

O gal ne jos… Galbūt, išeinam – mes
Iš jų širdžių, iš atminties – lyg rūkas,
Pro tas apgriuvusias Senamiesčio gatves,
Kaip tie seni, pageltę atvirukai…     

              KARMEN

Vėl scenoje kitiems tu juoksies, mirsi
Ir vėl mylėsi, o, nakties Karmen…
Turbūt, bus lemta: tau mane pamiršti
Arba pamiršt tave bus lemta man.

Liks praeitis. Ji kada nors vienatvėj
Išplauks netyčia tau, kaip šiandien man…
Jaunystė. Restoranas. Gatvė…
Aš. Ir nakties šviesoj –
                            juoda Karmen.

                     
                  * * *

Juoda naktis man primena tave…
Ji tarsi gulbė juodą sparną  tiesia
Virš Užupio. Languos jau gęsta šviesos.
Juoda naktis man primena tave.

Juoda naktis man primena tave.
Siūbuoja gatvėj vienišas žibintas.
O snaigės ant plaukų
                                tau krinta… krinta…
Juoda naktis man primena tave.

Juoda naktis man primena tave.
Ji panaši į Bernardinų sodą.
Vakarėj prieblandoj
        tu – kaip Karmen – atrodei.
Juoda naktis man primena tave.

Juoda naktis man primena tave.
Virš kiemo arkos jaunas mėnuo liūdi,
Kad skiria mus užsimiršimo rūdys…
Juoda naktis man primena tave.

MOTERIS IŠ PETELIŠKIŲ GATVĖS

Keikia vyrą, rūpinas vaikais,
Pamokom, vakariene, prieš miegą
Dar paskaito knygą apie meilę –
Moteris iš Peteliškių gatvės.

O rytais lyg gyvsidabris skuba
Į darbovietę, į parduotuvę, grįžta
Vakarais su pirkiniais nuvargus –
Moteris iš Peteliškių gatvės.

Ir galvoja ji tada: o, Dieve,
Kas yra gyvenimas ir Meilė,
Jeigu viskas tampa kasdienybe
Moteriai iš Peteliškių gatvės.

O taip noris nejučia, oi, noris
Gatvėje sutikt svajonių Princą,
Jį gražiai, romantiškai mylėti
Moteriai iš Peteliškių gatvės.

O naktim staiga pabudus lovoj,
Kai užvaldo kūną keistas geismas,
Jai atrodo, kad pati pavirto
Šią akimirką marga peteliške - - -

Moteris iš Peteliškių gatvės…

EILĖRAŠTIS, PARAŠYTAS  PLIAŽE

Ir kitoms, ir tau dabar, mieloji,
Nesakau, kad angelas esu.
Aš dažnai apgaunu ir meluoju,
Suvedžioju taip, kad net baisu!

Ir kasmet blogybių tų daugėja
Manyje – nesuskaičiuot! – šimtai…
Aš – ir velnias, ir našlių guodėjas,
Ir – archangelas. Ir vis dėl to už tai

Jums dėkingas, moterys, labiausiai,
Kad rašau eiles ir gyvenu…
…ir galiu tau būt ištikimiausiu
Žilstančiu, senu Don Žuanu!

      * * *

už valties
vandens paviršiuj
miegojo tavo paveikslas
aš pasilenkiau
rieškutėm pasėmiau vandenį

delnuose tavęs nebuvo
naktim
aš klausiu savęs

ar tu buvai iš  tiesų

            * * *
Metai nuneša atmintį,
Laikas nugramzdina prisiminimus,
Išsiskyrimas išgydo meilę...
Tik amžinas lieka vanduo,
Kurs šniokščia po Užupio tiltu,
Bet ir jis nėra pastovus...

* * *

Aš mylėjau tave, tau nežinant…
Tau nežinant, tave bučiavau.
Ir akių spindesy pilkšvo švino,
Tau nežinant, nuskendęs buvau.

O naktim aistrų kupinus laiškus,
Tau nežinant, lig ryto rašiau…
Paskui plėšiau juos, deginau. Aišku,
Tau nežinant… Ir Dievo prašiau,

Kad dar sykį suvestų Likimas
Mus abu – lyg tuos sodo drugius, –
Kuriems Meilė – į ugnį lėkimas
Pamiškėj, pro nupjautus rugius.

Aš mylėjau akis pilkšvo švino…
Ir tas lūpas, kurias bučiavau.
Ir kad viską, deja, tau nežinant,
Pats sukūriau. Ir sau… melavau!

  Iš meilės lyrikos knygos „SAPNŲ TILTAIS SKUBU PAS TAVE“
        (69 meilės eilėraščiai), Vilnius, 2008