Pisosi

Pirmiausiai noriu įspėti, kad tai aukščiausios klasės ir labiausiai nusipelnęs mano pagyrų tekstas, kurį aš gimdžiau daugybę metų ir į kurį sudėjau visą savo vidų ir išorę kartu paėmus, visą sukauptą patirtį ir išmintį, visus gebėjimus ir jausmus, išgyvenimus ir visas savo santaupas, kad ir kokios jos nežymios kai kam gali pasirodyti, skaičių neminėsiu, idant nesukelti bereikalingų diskusijų mokesčių inspekcijoje ir teisėsaugos institucijose, te saugo jos valstybės iždą ir nekiša savo puikios nosies į svetimas kišenes bei sąskaitas, todėl kad šis mano kūdikis ir be papildomo įsikišimo labai garsiai jau kuris laikas tiesiog reikalavo pagaliau būti išleistas iš gimdymo salės, tai yra vietos, kurioje iki šios dienos aš jį laikiau, specialiai nenoriu vadinti tos vietos gimda, nes tokios labai gerbtinos saugyklos arba dėžutės, savaime suprantama, aš neturiu, ir ilgiau priešintis bei atkalbinėti savo vaisių, tipo, ko tau ten veržtis, ten pasaulis, tave moment sutryps, išniekins, iš tavęs pasityčios labai draugiškai ir meiliai nusiteikę kritikai ir kita publika, jau nebeturėjau jėgų ir galiausiai šį niūrų gruodžio dienos vakarą, kažkur toli nuo tėvynės, visų užmirštas ir nurašytas, pasidaviau įkalbinėjamas ir pagaliau atrakinau slaptąsias duris, plačiai atvėriau langus ir tariau savo kūdikiui: lėk, skrisk, pažink džiaugsmą būti laisvas, prisistatyk aukštąjai visuomenei, literatūrinei auditorijai ir leiskis apipilamas labai meiliomis ir mirtinai užnuodytomis kritikos strėlėmis, o paskui grįžk kraujuojantis ir leisgyvis, aš aptvarstysiu tavo žaizdas ir mes ilgai kalbėsimės apie mus mylinčius ir gero linkinčius šauniuosius literatūros kritikus ir jų puikiąsias antrasias puses ir visą tą nuostabųjį knygų pasaulį, kuriame visi vienas kitam linki kuo greičiausios ir puikiausios baigties bei kitų malonumų, taigi, ilgai nesiplėsdamas ir taupydamas visų brangų laiką, kurio mums liko šiame pasaulyje ne tiek ir daug, ypatingai tuomet, kai tarsi giltinė mumis pjauna be dalgio apėmusi pandemija, ir tai XXI amžiuje, kada jau, rodos, nedaug betrūko, kad atsirastų amžino gyvenimo buteliukas su stebuklingu skysčiu, pereinu prie paties Kūrinio.

Pavadinimas pakankamai lietuviškas, aišku, nėra absoliučiai ir visur vartotinas, tarkim, aukštuomenės susirinkimuose vengiama kalbėti tokiu stiliumi, bet aš, pasakysiu, nesilankau pas aukštuomenę ir nevalgau visokių pizdiulkų, užsigerdamas myžalais. Va šitas gal ir nevartotinas, bet tebūnie, iškęsite, be to, nebūtina visiems ir skaityti, čia tekstas ne gerų manierų panelėms ir berneliams, vaizduojantiems diplomatinį etiketą, galite pisti iš šito kambario, viso gero.

Ką gi, apsidairau, lieku vienas, ir gerai, klausytojų man nereikia. Taigi, einame toliau. Kaip jau sakiau, pavadinimas ne och tai bent, bet atitinka veiksmą. Pisasi. Tikrų tikriausiai. Net prasikrapštau akis, ar nesapnuoju. Nesakysiu nei kas su kuo, nei kaip, nei kiti dalykai, žinau, kad visokiems puikiems literatūros kritikams labai svarbu žinoti – kokie personažai, kokia jų istorija, ar jie yra seimo nariai, iš kokių šeimų ir taip toliau, o aš štai ir nepasakysiu, ar jie kilę iš valstiečių, ar iš tarnautojų,  ką jie veikė prieš tai kol pradėjo pistis, nėra priešistorės, nėra, tiesiog viskas prasideda per vidurį, per patį pisimą, – o kodėl jie pisosi, ar tuo metu nedirbo bibliotekos ir jie neturėjo kur nueiti, arba gal jie pritrūko kito dvasinio peno ir todėl pisosi? – atsakau, aš nežinau, – o kur pisosi, o su kuo, o kokia pozicija, o koks metų laikas, o paros metas, kada baigė ir kada pradėjo? – tai va, vėl atsakau kritikams: nė velnio jūs iš manęs nesužinosite. Tiesiog žmonės pisosi ir tuo viskas pasakyta, tai reiškia, kad arba jie mylėjo vienas kitą, arba darė tai dėl pinigų, arba iš neturėjimo ką veikti ir taip toliau, priežastys liko neaiškios, jos ir nėra svarbios, aš net nemėginau išsiaiškinti, ir tuo aš skiriuosi nuo kritikų, svarbus buvo pats aktas, aš grožėjausi juo ir buvau apakęs, ta prasme sužavėtas, ir tai buvo svarbiausia, ar gali būti kas dar gražesnio už nesuvaidintą, neapsimestinį veikimą? O dar svarbu tai, kad tas pisimasis užvedė ir mane, aš prisijungiau prie tų dviejų, jie mane mielai priėmė, prasiskyrė ir įleido į vidų, ir tai buvo viso šito veiksmo pavadinimu pisimasis kulminacija, ta prasme, kad man irgi buvo gera, kaip ir jiems, ir tai yra literatūros kūrinys, kad ir ką jūs nusipelnę kritikai bekalbėtumėte – pisimasis yra klasė. Aukštas lygis. Aišku, pas jus gal pisimasis vyksta kitaip, ten gal yra savos taisyklės, prisistatymas ir visa kita, apsičiupinėjimas, bakalaurų diplomų patikrinimas, luomų pateikimas ar dar kokios supistos procedūros, balsavimas, atmetimas, svarstymai komitetuose ir taip toliau; gal, aš nežinau, bet aš ir nenoriu kitaip, nenoriu to pisimosi pagal kritikos standartus, aš noriu pistis taip, kad man būtų gera, ir man buvo gera, ir eikit jūs visi ... nevartotinas žodis.

Taigi, kulminacija yra, aukščiausias taškas irgi pasiektas, aš suvaitoju ir netenku sąmonės. Čia yra sakykim apsakymo pagrindinė vieta, po kurios tradiciškai turi eiti atomazga ir finalas. Aš galvojau, ilgai galvojau prabudęs, o koks gi finalas, arba kaip išsiatomazgino viskas, ir nieko neprisimenu, nors užmušk, liko tik geras jausmas, lyg kažką tikro būčiau padaręs.

Aišku, žinau, kad mane pasmerksite, prirašysite krūvas smerkiančių komentarų, atsižegnosite ir prakeiksite mane, išsižadėsite, nulėksite į bažnyčią ir šventu vandeniu skalausite burną ir akis, kurios tai skaitė, ausis, kurios tai girdėjo, ir melsitės melsitės už savo nuodėmingas mintis ir už mane nusidėjėlį, bet va čia tai nereikia, aš nenusidėjau, aš tai dariau iš gyvuliško instinkto, nors teisingiau būtų sakyti iš žmogiško instinkto, nes nesvarbu, kad kartais tie mūsų instinktai panašūs į gyvulių, bet visgi mes žmonės, ir net jei ryjame kaip gyvuliai arba geriame kaip kiaulės ir girti važinėjame per blaivius pėsčiuosius, vis tiek norime, kad mus vadintų žmonėmis. Gal tame ir yra tiesos, kaip ir tame, kad pisamės dažnai, tiksliau aš pisuosi, jūs tikriausiai ne, kaip kiškiai, greitai ir nelabai estetiškai.

Tai va, gal toks ir turėtų būti šitos neįmantrios, bet sąžiningos visais aspektais istorijos finalas.