Negrįžimas

Rąžos žemė iš sapno nubudusi
liejas saulė ant lauko nupjauto
šienpjoviai už liepsnojančio skliauto
dažo duoną į druską ir liūdesį

geria vandenį tyrą ir šaltą
tyliai meldžiasi vėjui ir žolei
kaip prieš trisdešimt metų – lig šiolei
vieversiai čia pavirsta į maldą

ant plonyčių virvelių dar virpa
ir žolė nupjauta greit atauga
į smaragdais vis žibantį lauką
kaip plaukai kurių niekas nekirpo

kaip plaukai kurių niekas neglostė
kaip plaukai kurių nieks nešukavo 
tu prie lango maišai gilių kavą
per toli kad galėčiau užuosti

per arti kad galėčiau išduoti
šios detalės šiam rytui per smulkios
piruetais čia tupiasi dulkės
tavo knygose miega vaizduotė

mes gyvi kol kad dalgio plakimą
vis nustelbia dvi plakančios širdys
ir sapnuojančiam retkarčiais girdis
tėvo balsas tylus ir užkimęs

rieda Helijo saulės vežimas
o jį traukia vien laumių žirgelis
ir apaugęs dilgynėmis kelias –
palaidūno sūnaus negrįžimas