Aš, kaip ūkininkė, labai vaizdžiai matau visas šitas mažas detales, išsibarščiusias po pievas kaip maži rasos lašeliai.
Kaip Adamas sprogdintojas pabaigčiau viską su užkimusiu tėvo balsu. Nes paskutinis posmas man truputį priklydęs.
Mes gyvi, palaiminti motinos kryžium,
Mes gyvi, iš kovų į namų nesugrįžę,
Mes gyvi, nes kryžiuojasi žodžiai lyg ietys,
Per kovas mes išmokstame melstis, gyventi, mylėti.
aha, šienpjoviai, pradalgės, tas kvapas, ne gilių kavos, o žolės, – kas nors kartą matė / pajuto, nebepamirš :)
Jei autoriaus tikslas buvo šitie vaizdiniai, tai pasiekta ir net su kaupu.
Tik man kažkaip įdomu – visada galvojau, kad kitus ūkio darbus tai su aušra žmonės dirba, o šienpjoviai, na, tie senoviniai, su dalgiais, laukia bent kol rasa nukris. Ne? Greičiausiai klystu.
Tarp kitko, Helijas šitoj idilėj, regis, per daug iškrenta iš konteksto.