rašyk.lt: Kūriniai / neberijus / Vaikščiojimas be komposo

Blogas komentaras Rodyti?

2020-12-06 22:53

tomkompotas diletantas ir paprastieji gružliai

mostelėjus kočėlu burė subliuško. o gaila... 3-

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2020-12-05 23:53

raidelė

kai padaugini, vaizdingai aprasyta 5

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2020-12-05 19:29

incertae

aukštielninkas čia :)

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2020-12-05 17:24

neberijus

sutinku, bet ne paskutinis. paskutinio iš viso nebus.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2020-12-05 16:30

užkaboris

VIENUOLIKTOJI GIESMĖ
Parašė T. VENCLOVA
Kaip, Elpenore, radaisi tamsybių šaly tu taip greitai?
Odisėja, XI, 57

Manau, kad to nebuvo. Pro šakas
Pamatėm didelį apleistą uostą.
Betono prieplauka ramiai bolavo
Pavėsyje virš dumblino vandens.
Įskilę poliai kyšojo iš gožos.
Lygymoje kiek šoktelėjęs vėjas
Klaidino smėlio sūkurį, tamsesnį,
Nekaip sutriuškinti laivų španhautai.
Laukinis oras, persmeigtas stiebais
Ir apraizgytas virvėm, sunkiai gulė
Ant akvatorijos, dagių ir kopų.
Akiratyje plevėsavo karštis,
Tarsi apspurus vėliava. Berniukas,
Iš yrančių lentų sukalęs plaustą,
Juo kėlėsi per seklią upę. Rodės,
Jis būtų džiaugęsis bendrakeleiviais.
Be jo, krante nematėme žmonių.
Kažkas mums tarė, kad ir ši vieta,
Kaip daugel vietų, primena Itakę.

Mes buvome dienos židinyje.
Seniai praėjęs karas ir kelionė
Pripildė mūsų smegenis, tarytum
Vilnis neatsargaus plaukiko bronchus.

Po kojomis girgždėjo kriauklės, kaulai,
Skylėti akmenys. Paskui gulėjom
Žolėj, pamiršę gamtą. O gamta
Mus nepalyginti anksčiau pamiršo.

Tekėjo skliautas. Ošianti druska,
Paraginta nematomo mėnulio,
Kartojo ciklą. Jūroj mirko plūdės.
Ant rąstų, surakintų geležim,
Atokaitoje blykčiojo moliuskai.

Kokia tamsa, kokia kantri gelmė
Atplaukia su mūša! Kaip aidi putos —
Gal atminties ertmėj, o gal čia pat,
Tarp žemsiurbės nugarkaulio ir molo.

Pro mus praslinko lengvas šnaresys:
Keleivis nešės irklą ant peties
Ir ėjo sausumon, kur niekad niekas
Nėr matęs irklo. Kopos papėdėj
Pelėnas dirsčiojo staigia akim
Į trišakį, rūdijantį smėlynuos.

Vilnies nėra. Tiksliau, yra jėga,
O ne lašų suma. Vanduo kas mirksnis
Nutolsta nuo savęs. Ankšta sala,
Mirties ekvatorius, žolė po delnu,
Grįžimas, pakitimas. Netgi to
Mums nežada istorija ir mitas.

Už posūkio pasikeitė erdvė.
Pradžioj šiek tiek sutriko perspektyvos.
Kiekvieną smiltį, žvilgančią take,
Regėjom pro padidinamą stiklą,
O akmenis — pro apverstą žiūroną.
Daiktų apybraižos pairo, tarsi
Garsai beformėj salėj. Mes visi
Netrukus nutarėm, jog tai dėl karščio,
Ir nenustebom, prie pakhauzo sienos
Sutikę draugą — pirmąjį iš tų,
Kuriuos matyti galima tik mirus.

Jis buvo pirmas.

1972

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2020-12-05 13:15

Nuar

Marinistinė kelionė, kuri baigiasi virtuvėje, kapitono kaktai atsitrenkus į pačios kočėlą. Pradžia panaši į "išėjo degtukų".

Įvertinkite komentarą:

Geras (1) Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2020-12-05 12:57

Laila

"kreivas" kelias į namus:)

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas