Apleistieji

Mes apleisim namus – mes pamesim namus net nuo raktų
Ir ieškosim kitų ir gyvensime nuolat kely
Juk tik skiautės dangaus pasiklot-apsikloti pakaktų
Ir klausytis per naktį ką gieda mums vėjai žali

Mes apleisim žodžius – ima raidės byrėti iš lūpų
Dega lapų krūva – tai bus aukuras mūsų vaikam
Tik tarpuvartėj ten lyg bažnyčioje kiemsargis klūpo
Ir galva jo tuščia ir nėra jokio klausimo kam

Šitaip baigti dienas kai pradėti dar galima viską
Daug lengviau atsispirti kai kojos jau remias dugnan
Išsinert iš savęs ir iškilt į paviršių kur tviska
Brailio raštas žvaigždėm ligi šiolei nežinomas man

Mudu esam namai kambariai kuriuos Dievas apleido
Ten kur mintys kaip pelės pradėdavo naktį krebždėt
Ir voratinklių siūlai lyg nuometas krito ant veido
Kai prabusdavai tu – nes kažkur vėl užgeso žvaigždė

Ištekėjai upe – aš tą naktį virtau tavo tiltu
Į tave įsibridęs klausiausi vien gulbės giesmės
Ji ir vėl apie mus ir norėjau kad gulbė nutiltų
Kad išbluktų greičiau žvaigždėse išskaityta prasmė

Kad pamesčiau ją vėl kad galėčiau ieškoti iš naujo
Iki amžino miego kartoti kad jos net nėra
Viskas vėjais nueina tik jau nebe šito pasaulio
Tik vartus atrakinusi kviečias į vidų aušra