oras skamba nuo balandžių plunksnų

oras skamba nuo balandžių plunksnų
tiesių lyg adatos kurios
įkaitintos nuo tekančios saulės
vėsumos leidžiasi ir padengia žemę

oras skamba nuo skardaus švilpimo
kuris kaip pašaipi kvailystė
maga mano gerklės angoje
atidengti užvertus šulinius

ir kai moterys iš netoliese esančio priemieščio
ateis pasisemti vandens
kuriuo skalautų nerangų troškimą
jos atras gerai įsitaisiusią piktadarystę

ir tegu šaižus kaip žaibas garsas
perveria apylinkes
tegu senė aprengta vakarykščiais rūbais
ir nuolat lakstančiomis akimis apeina visas
paslaugias duris ir palytėdama per petį

perduoda sparnuotą gandą
kurio užuomazgas brandinu
jautriausiam savo kaktos taške
numatydamas galėdamas pamiršdamas

koks tyras ir aštrus jausmas
įkaitinto oro tankumas
suspaudžia ir praplėčia dienos bambagyslę
ir pažadais lyg dovanomis aptekęs

aš turiu čia vieną tokį stebuklą
dėl kurio nieko nejausčiau
nei to nei šito
bet tik vienai minčiai apsėdus

kuri gal panaši į tai
jog žmogus miesto aikštėje
nuo kelių prekystalių iš karto
prekiauja savo sielomis

tik šiai vienai smagiai minčiai
pritariant aš galiu prunkšti į delną
kaip suglumsta žmonės
kai esi vienu stebuklu prieky

ir mano stebuklas toks menkas
jog popiečio saulei braškant skardiniais stogais
aš įsidedu jį po odą tam kad ten kirbėtų
kaip vis iš naujo brėžiama gaivi lygtis.

ir mano stebuklas toks menkas
jog naujos dienos išvakarių laukimas
išsilieja kuklioj religinėj ekstazėj
išeksponuotas budi kambario tylos dugne

bet oras šlapias nuo balandžio plunksnų
atsainia ranka išbarstytų
lyg pelenai leidžiasi
ant minios tankus švilpimas

arši kvailystė ir adatos smailumas
įkaitę lyg pavasarinis vėjas ar
nerangiai bundanti gamta
papiktinti palaiminti

galu gale apsunkusi nuo minties
kurią nešiojau ant smilkinio eilę metų
ir atvirumo minutę atidaviau
ji nukreipusi kursą link savo zonos

kurią žinau esant tiek ir težinau
nuskries nenuspėjamoj trajektorijoj
lyg moteris iš priemieščio
kuri čia buvo pasisemt vandens