Niekas to nesitikėjo

laimė tokia trumpa ir keista
nuo jos vienas žingsnis
iki kaprizo
ir nelaimės
buvo laimingos akimirkos
bet jos mūsų išsigando

niekas to nesitikėjo
dabar jos akyse pavydas šviečia
nuožmiai tarsi juoda vėliava
tik nebandyk prisiartinti
neliečiama
kai negali su tuo gyventi kas yra
tai gyveni su tuo kurio nėra

pasitraukiau į šalį
norėjau apžiūrėt geriau
o ji įsižeidė
užrietus nosį
nuskubėjo
gaila
ilgai  ją akimis lydėjau

prabilo
be pradžios ir pabaigos
aš į akis pasižiūrėjau
ant savo lūpų
atlaidžią
senelio šypseną
pastebėjau

išėjo
pikta ir nusiminus
smarkiai trenkė durimis
likau vienas
žmogus
kuris naktį
iš kino salės į tuščią gatvę

laimė tokia trumpa ir keista
nuo jos vienas žingsnis
iki kaprizo
ir nelaimės
buvo laimingos akimirkos
bet jos mūsų išsigando

kai ji atsainiai numėtė
ranką nuo peties
krito lėtai
nepasakyčiau
kad nevalingai
nuoskauda truko akimirką
vėliau perėjo į skausmą

dažnai noriu pasakyti
kaip tave myliu
bet iš atminties
lyg pavasarį iš po sniego
lenda juodas pašalas