Baltas balsas

Bėga arkliai
Prakaituotais šonais.
Žalios putos
Krenta iš nasrų,
Nepaaiškinamo nerimo,
Baimės ir  siaubo…
Varyk! …
Savo pavargusią širdį…
Į aukštus kalnus,
Į geltono sniego viršūnę
Žėrinčią raudonai.
Ten medžiai auga
Šaknimis į viršų,
Ten juodvarnių plunksnas
Drėkina violetiniai debesys.
Gaudyk…lašus lūpomis…
Malšink troškulį…
Kai nugriaudės griaustinis,
Žaibo properšoje;
Pasigirs baltas angelo balsas,
Siūlydamas kitą naują gyvenimą!..
Neklausyk, – tu negirdi.
Varyk arklius
Nežiūrėdamas kelio,
Nuo skardžio
Į potvynį,
Į purviną srovę…
Ir ten, kai aptėkš
Tavo dvokiantį kūną
Kloakos vaivorykštė, –
Vėl pasigirs, baltas angelo balsas
Siūlydamas kitą naują gyvenimą…


Bet tu neišgirsi.
Jeigu išgirsi – nesuprasi.
Jeigu suprasi – nenorėsi.
Jeigu norėsi – gal jau nebegalėsi.
Jeigu galėsi – nepajėgsi.
Krisk, kaip lengva kristi,
Žemyn nuo krioklio…
Ten apačioje juda juodi akmenys,
Ten tiesia juodą apsiaustą mirtis…
Ach, dar lašelį nuo juodvarnio plunksnų! …
Ach… ir neišgirsi baltojo balso.