Apie tai, kaip mažasis triušiukas nuolat laikėsi už uodegos

Kotryna prilaiko save už kairės ir dešinės rankos ir vis dar tikisi, kad pavyks, bent jau šiandien tikrai. Žino, kiek praskolinto laiko stiklainių gali ją užgriūti, jei dar bent vieną kartą nekreips į juos dėmesio ir toliau taip skolinsis. Teks nemiegoti ne tik naktimis, bet ir dar kažkada, o juk kažkada iš viso nėra. „Kažkada nėra“ – pasako ji sau, – „kažkada nėra.“ Ir užsiima antruoju darbu, kuris dabar vadinasi pirmasis, nes antrasis stovi už nugaros ir šnopuoja piktas, nes pirmasis ir lieka pirmasis, o tas antrasis tik pirmas laikinai, o trečiasis... „Štiš!“ – surinka Kotryna, – „štiš“.

„Tik apie tą vargšą mažą triušiuką, nors vieną kartą. Grynai iš pareigos“, – pasako Kotryna tokiu veidu ir rimtimi, lyg prasiskolinto laiko stiklainių barškėjimas nestelbtų traukinių ir išsigandusios širdies bildesio. Kotryna ryžtingai atsisėda ir sako: „Aš ilgai netruksiu. Kaip visada, – be taisymų ir nieko. Apie mažą triušiuką reikia bent kartą. Nors vieną vienintelį kartą ir apie jį pagaliau.“

Ji pradeda nuo visų įmanomų mokytojų ir atranda, tiesa, daug menkesnių, nusivylimų nei jo, bet vis dėlto. Todėl gali įsijausti. Greitai parenka mažajam triušiukui storašiknę biologijos mokytoją, nes kažkurią juk reikia, o ji nežino tiksliai kurią. Vargšas mažas triušiukas, tvirkintas mokytojos taip ir nebegalėjęs atsigauti, klydinėja po pasaulį su begaline baime, kad kiekviena pasižiūrėjusi į jį vyresnė moteris nori to paties, atkeliauja į jos trumpą rašymą, o dar vienas skolinto laiko stiklainiukas atsiduria rūsyje ir kai jis prisipildys... „Rūsio pasakų nebūna, rūsio pasakų nebūna“, – burba Kotryna lyg įtikėjusi, kad iš tikrųjų vien tikros tebūna, ir toliau rašo apie tai, kaip mažasis triušiukas beviltiškai blaškosi pasaulyje, kuris yra vienas, ištisas siaubų kambarys, nes juk jis visada pilnas – pagyvenusių moterų, kurių suknelių prisilietimai joms praeinant, žilų plaukų iškritimas ant tako, atskardentas juoko aidas nuo šlaito, paliktas kavos puodelis su lūpų antspaudu lauko kavinėje, atsitiktinė šypsena vidurdienio gatvėje, malonus pasisveikinimas vakarėjančiam parke, vandens purslas ant baseino krašto, pernykščio žodžio išnara užsikabinusi už atminties siūlo ir dabar krentanti per visas smegenis lyg raudona kempinligės banga, visa tai yra siaubas su kuriuo tenka gyventi, nes viskas kvepia prievarta, nuolatine prievarta ir įtarumu, kad viskas tuoj tuoj pasikartos. Nuo viso to galima būtų slėptis savoje urvelio landoje, tačiau triušių instinktas verčia mažąjį triušiuką daugintis ir jis kaskart turi lįsti iš uolos ir ieškoti tam reikalui Alisos. Alisa yra atvirkštinis variantas. Ji veikia visiškai kitaip nei tos n metų vyresnės siaubo kambarių moterys. Visos staiga tampa Alisomis vos tik sužinoma apie jų metus, net ir jų nematant jų suknelės su visokiais praeities ženklais krinta nuobodulį pramušančia lavina ant triušiuko. Jis tuoj pabunda, pašoka, pasiruošęs pratęsti praeities veiksmus, padėjusius jam ištrinti mokytojos atsiminimą laiko atkarpai iki šito išprotėjimo. Atkarpai pasibaigus dabar jau visos moterys griūna ant jo lavina, baisios senės ir dailiosios Alisos, – visos nori jo ir nuo to nėra išsigelbėjimo. Triušiukas tampa persekiotoju būdamas auka, nes vaikosi kiekvieną, norėdamas arba pasidauginti, arba užmušti. Visos senės turi mirti, kad kartais nebūtų prievartaujamas, o visos Alisos gimdyti, nes triušiukui jau laikas turėti vaikų. Net jei jos toli gražu viduje ir neturi jokios Alisos, o tik žiaurų damutinį, monotoninį sielos nuobodulį. Viskas būtų daug paprasčiau, jei triušiukas suvoktų, kad tai tėra instinktas valdantis visus gyvūnus, tačiau triušiukai nepajėgūs kaip ir daugelis, ir joks pusė obuolio čia nepadės. Net išsekusieji nori daugintis, todėl Kotryna nori pasakyti triušiukui – nereikia. Maitinimasis nepadės, bet pakenks. Tačiau triušiukas negirdi kaip ji rašo, o jei ir pamatytų, tai pagalvotų, kad Kotryna yra ne tik išprotėjusi prievartautoja, bet dar ir maistomanė. Todėl Kotryna rašo tyliai, kad nei jis, nei laiko stiklainiai nieko nematytų, – barškėjimo rūsyje ji neišsigąs, ne, tik ne šiandien. Todėl ji ir drįsta rašyti apie maistą dabar, apie maistą, kuris negali padėti nesidauginti. Kaip ir daugintis, nes maistas bet kurio atveju yra lygiai toks pat balastas kaip ir visi kiti instinktai, o saiko neturėjimas, kaip ir tykančių triušiuko ir jo norų moteromanija – tik į beprotystę vedantys laiptai. Tačiau tuo metu sugirgžda laiptai ir Kotryna supranta, kad tai artėjantys stiklainių žingsniai, o jei jie atsidarys... Akimirką Kotyna pasijaučia taip kaip triušiukas siaubų kambaryje su senėmis-moterimis, – visi atsiiminėja jos prisiskolintą laiką.

Šią vieną, vienintelę naktį Kotryna nutaria iškęsti, kad pagaliau triušiukas galėtų pamatyti ją tokią, kokią jis nuolatos matydavo iš savo siaubų kambario. „Rytoj lis ir bus jau lapkričio 18. Tau tai nieko nesako? “, – lyg tarp kitko pabaigoje dar klausteli televizorius ir priduria, vis ta pačia, šaltai arogantiška tonacija: „O už kelių dienų numatoma sniego lavina“. „Lavina, lavina!“ – suklinka laiko stiklainiai susigrūdę laiptinėje, o Kotryna girdi, kaip dar ir keliskart taukšteli rūsio durys, – tai likusieji veržiasi iš ten. „Jau viskas, jau viskas, jau viskas!“ – pašoka ji. – „Jau tuoj pabaiga“. Tik vieną kartą. Vieną vienintelį kartą tegul triušiukas pamato ją tokią, kokią „matė“ nuolatos, gal jam tada bus ramiau ir... kaip kompensacija?.. Kotryna sustingsta, supratusi, kad kompensacija nereiškia nieko gero... Kompensacija kvepia gailesčiu, o tas kvapas visada išduodavo Kotryną. Ne, ne ją pačią kitiems, tai juk neturi jokios reikšmės, nes ji juk nesėdi jokiame siaubų kambaryje kaip mažasis triušiukas, ne ją pačią, nes tai nesvarbu, o tik tikėjimą... Tikėjimą, kad net triušiukai kažką tai jaučia be to instinkto daugintis ir už jo stovinčių visų kitų „gražių“ dalykų. Nes visuose sutvėrimuose turėtų būti dvi eilės, tai tas neišoperuotasis apendicitas – dauginimasis, ir tai, kas neoperuotina, na ir, žinoma, po eilutę už abiejų jų, kaip po sekamųjų seką Tokiu atveju pamažu, gyvenimo eigoje, eilutės persiskirsto, dalykai perbėga ir vienoje atsiranda viskas, kas neoperuotina, o kitoje tai, ko jau ir operuoti nebereikia, nes – viskas tada jau savo vietose. Ir svarbiausia – kiekvienas pats suvokia, kur-kas-kokioje eilėje. Nes gražūs dalykai iš tikrųjų yra gražūs, jei jie stovi kitoje eilėje, o jei eilėje už instinkto, jie tampa nebegražiais, bet tai daugeliui taip ir lieka nesuvokiama iki gyvenimo galo. O kaip gali nesuvokti, kad valgyti yra gražu, maistas yra gražu, kai tai naudojama kūno pamaitinimui, kad jis galėtų funkcionuoti ir kurti apčiuopiamai realius dalykus, „pavyzdžiui, paveikslus“? – tarsteli Kotryna. „Taip, taip“ – ir dar lapteli akimis. – „O ne valgyti tik tam, kad valgytum, nes tai yra siaubingai negražu ir dažniausiai išvirsta į dar negražesnius dalykus“. O juk daugelis to neskiria, – meilė jiems visada gražu, nors ji ir purvina.

Kotryna jau guli lovoje. Jos pilvas išvirtęs per gerą pusmetrį virš lovos ir spaudžia. „Keista, kad taip gali spausti paprasta pagalvė“, – galvoja Kotryna. Tačiau spaudžia ne vien ji, juk virš pilvo ir pagalvės dar yra ir antklodė. Kotryna dar kartą pasitaiso kitą pagalvę, kuri ten kur ir priklauso – po galva, bet nedrįsta jos labiau kilstelti, kad nesusmuktų visas „kūnas“, tik niukteli porą kartų į kampą ir sako televizoriui:
„Ar aš gerai atrodau? Pasitepiau apie lūpas džemo likučiais, bet bijau, kad naktį nulaižysiu“. „Super“ – atsako televizorius. – „Atrodai, kaip visą vakarą rijusi kas tik po ranka papuolė“.
„Aha“ – atsako palaimingai užsimerkdama Kotryna ir galvodama, kad mažajam triušiukui labai patiks pamatyti ją tokią, kokią visada ir „regėdavo“.
„Dvylika valandų nulis nulis. Bet ar tas stiklainis ne nuo burokėlių?“.
Kotryna pramerkia vieną akį. „Ne tavo reikalas,“ – atsako. To betrūko, kad dabar vėl tektų keltis ir paskui iš naujo daryti visus pasiruošimus.
„Patamsyje jis ne ką tematys. Svarbiausia, kad tu jam viską pratransliuotum kaip ir sakiau, gerai? Nes aš tai jau tikrai miegosiu“ – ji dar kartą perklausia televizoriaus susigraudinusi, kad nors tokią turės naudą kaip pasiteisinimą laiko stiklainiams – vieną miego naktį tarp visų praskolintų naktų ir dienų.
„Kiekvieną naktį tau transliuoju vaizdus iš kur tik nori, tai ko jau aš čia dabar nesugebėsiu kažkokiam tai triušpalaikiui tavęs pratransliuoti “ – piktai kosteli niekada nejungiamas televizorius.
„Klausyk, o jeigu dar atneštum ir užmestum man ant kojų kokį nors mėlyną paltuką?“ – žiūrėdama į kojūgalį, kurio, tiesą sakant, net nesimato per pilvo pagalvę, klausia Kotryna. „Nenoriu nuvilti triušiuko, jam turi būti kuo baisiau kaip jis įpratęs“.
„Užtenka tų briedų. Jam nereikia visiškai nieko, kad būtų baisu. Parodai pasą, pasakai metus, užsimeni apie barščius ir viskas. – Pilnai pakanka.“
„Bet gal...“
„Visų pirma tu neturi jokio mėlyno paltuko“ – nutraukia ją televizorius. – „Visų antra – tau ir dabar jau „dušna“ ir nepatogu, ištverk tik taip visą naktį ir to pilnai pakaks. Valandos baigėsi, programų nebeturiu.“

Kotryna guli ir pyksta ant savęs, kad nebegali užmigti. Bet dar labiau pikta, kad jai vis labiau darosi gaila triušiuko... „Mažas psichopatas... Gal reikėjo nerašyti tos knygos?... Bet kaip gi čia taip? – Viską pasiruošiau, vėl prisiskolinau laiko, kai jau tiek skolinga, o dabar veltui...“ – mintija ji. Lubose nieko nesimato, jokių ženklų. Triušiuko gaila. Pagalvė spaudžia. Televizorius su savo klausimais išbaidė miegą. Dabar sprendžia dilemą – užbaigti knygą ar neužbaigti? Triušiukas nusipelnęs, bet va gaila... Paskui nusprendžia, kad nereikia. Nors ir gaila, – vieną vienintelį kartą parašė apie triušiuką ir še tau... Bet tiek to, nereikia tai nereikia, ir jos rankos pamažu nuslysta nuo krūtinės, kur guli ką tik parašyta, dar be pavadinimo knyga apie mažąjį triušiuką ir apsisprendusi Kotryna užmiega.

Trečia valanda nakties. Girdisi ne per garsus Kotrynos knarkimas. Galva nukrypusi į šoną, nors visas kūnas tebeguli susitelkęs į pūpsančios ant pilvo pagalvės pozą. Burna šiek tiek pražiota, gaila, tačiau musių nesimato, bet užtat išbėgusi seilė lūpų kamputyje ir aiškiai matomas džemo likučio spindėjimas mažajam triušiukui turėtų labai patikti. Tuo labiau, kad dešinė jos ranka nutįsusi žemyn ir atrodo lyg dar siektų tuščio stiklainiuko. Pusę keturių nakties. Visam kūnui gulint ramiai lyg po mirties, staiga dešinioji Kotrynos ranka savarankiškai pradeda kilti, pasiekusi krūtinės ląstą užčiuopia ant knygos gulintį rašiklį ir kambario prieblandoje aiškiai matoma rašo ant balto knygos viršelio: „Knyga apie tai, kaip mažasis triušiukas nuolat laikėsi už uodegos“.
Televizorius pašoka kaip įgeltas: „Ach vis dėlto! “ – ir iš jo nugarėlės, link priešingos Kotrynos lovai sienos, nusidriekia siauras spindulio ruožas.