Grįžimas į slėnį

ant kalno sėdintis mato toliau
jo plaukuose debesų pūkai
vėjas rauda ant kairiojo peties
kišenėse sapnų trupiniai
kuriuos kartais išbarsto
uogaujantiems papėdėje
paskui jie užmiega
trumpam
kol žiogai išlydi vasarą
ir sudėję smuikus
į užribį pasitraukia
ant kalno sėdintis girdi
plaukiančių debesų atodūsius
ir paukščių sparnų girgždesį
ant kalno nėra krantų
potvynis minčių neužlieja
tik mylimosios balsas
priverčia nusileisti
į žydintį nemigos slėnį