Lizdai

Tą kart paukščiai sugrįžo gerokai ankščiau. Daug ankščiau. Iš karto po Vėlinių ir pradėjo leistis į žydinčius alyvų krūmus. Niekas nesistebėjo. O gal ir jie patys nepastebėjo, - žiūrėjau kaip suka lizdus lyg niekur nieko, bijojau, – gal dar žiema ateis?  Pirma laukiau, o paskui, pamačiusi juos, nebenorėjau, – kaip nors šiemet išsiversime ir be žiemos.

Dabar kas dieną už lango matydavau paukščius, – vaikščiojo palangėmis, žiūrėjo išpūtę dideles akis, tiesiog lipte prilipę prie langų visą dieną. Štiš! – taip ir norėdavau pasakyti, – Ko neperit vaikų? Kam jums tie lizdai, jei juose nesėdit? Gal jie galvojo, kad mes dabar jau esam grėsmė? Žiūrintys iš už tų langų, niekada nebevaikštantys... Gal vieną dieną išeisim ir išardysim tuos jų lizdus, – taip jie galvojo?

Kaimynas išėjo nepastebėtas. Tiesiog nepajutau lagamino krovimosi, tik kurį laiką ūbavimą – anapus saulės visi išeisim. Nežinau, regis jau net paukščiams tai nebepatikdavo, ne tik man pačiai, – viena akis lesanti dar vis randamą maistą, kita išsipūtusi ir didelė spoksanti aklai į langą lyg kažką jame regėtų, lyg kažką norėtų sulesti... Vieną dieną jie tikrai suagresyvės ir užims mūsų slaptavietes. Nuo ko mes slėpėmės? Tikriausiai nuo jų, savęs, viso to, kas buvo visuose ir prisižadino vieną kartą.

Dabar reikėjo užmigdyti, bet aš nenorėjau. Nes dabar turėjau ramybę, kurios troškau. Kitaip gal ji ir negalėjo ateiti? Kaimyno išėjimas buvo negeras ženklas. Tiesa, giesmę kaipmat nunešė nuo lūpų ir iš galvos iškrito, tačiau... Kiti garsai juk nuslopo kažkaip tyliai, kodėl šito negalėjau nepastebėti iki pat pavasario? Ar todėl, kad buvo pilna alyvų ir paukščių?... O greitai turėjo pradėti augti ir nektarinai kai tik kažkas iš jų, gal dar nesugrįžęs koks vienas kitas, užneš sėklų.

Visi garsai nuslopdavo pamažu ir nepastebimai. Vienas po kito. Kas vakarą vis mažiau ir mažiau jų, paskui jau girdėdavau, kaip skleidžiasi tyla, kaip apima visą pasaulį, – nužudytoji gyvybė vėl lipdanti pamatus. Tyla buvo nužudytoji gyvybė, ramybė, kurie jie manėsi sunaikinę amžiams ir kurios nelaikė savo pamatu. Norėjau pamatyti naujus žmones, žinojau, kokie jie bus, žinojau, kad neteks, bet norėjau  nes niekas nėra tikras...

Kažkur skambtelėjo daiktas. Krintantis daiktas. Dar ne viskas buvo nuslopę, dar pasigirsdavo į tylą įvyniotų garsų. Buvo gera girdėti kaip jie slopsta iš karto, dar prieš atsirandant, buvo labai gera tai girdėti nieko nebegirdint. Žemė džiaugėsi kartu su manimi.

Tikrai paskui jie suskris pro langus. Kai langų nebebus. Kai jau visi bus susikrovę lagaminus ir išėję kaip kaimynas. Negeras ženklas, negeras. Nugirdau jos verksmą ir tai kažką pažadino... O juk vis tiek nebūtų išėję kartu, neįmanoma,... nors kai kam būna, pasiseka. Gal tai buvo ženklas susiimti ir atsigręžti į juos? Žmones. Nežinau, aš nenorėjau, man tai tiko. Jie patys buvo viską padarę, įjungę tylų tirpsmą kuris leidosi ant užuolaidų, namų stogų, gatvėse, kiemuose, visur, kur tik pasisukdavo akis. Galų gale, – tegul tie paukščiai suskrenda, man juk vis tiek. Lai gyvena kambariuose ir peri ten tuos savo vaikus... – Taip! Staiga supratau, – juk jie būtent to ir laukė! Todėl jų lizdai stovi tušti. Susukti nauji lizdai. Pasirinkau vieną iš jų. Tiesiai prieš mano langą. Gal kiek žemiau, bet per patį vidurį kitų žiūrint iš kambario. Dideli ir erdvūs, neįprastai dideli kaip jiems, gerai pasistengė. Negalėjome skųstis, niekuo negalėjome, jie viską padarė kaip reikia. Tai buvo jų meilės duoklė mums. Ilgametė duoklė išmokėta vienu kart – lizdai į kuriuos sulėks nesuspėję susikrauti lagaminų ir išeiti kaip visi žmonės iki šiol... Ramybė.