– Man jus rekomendavo kaip protingiausią rajono žmogų, vieną iš sėkmingiausiai dirbančių verslininkų.
– Kas?
– Ne Delfų orakulas, o įtakingi mūsų miesto žmonės.
– Kas tu!? Neatrodai panašus į padorų žmogų. Lyg ir nekaip apsirengęs. O prieš rinkimus – su visais valdžia bendrauja. Be to, mano laikas labai brangus. Ar žinai, kiek aš galiu prarasti, čia su tavimi tuščiai plepėdamas?
– Aš esu tas, kuriam labai daug ko nereikia. Filosofas – pokalbininkas. Kinikų ir stoikų mokyklos atstovas. Manęs nedomina valandos kaina. Manau, kad, tiesa išaiškėja bekalbant. Po to, jeigu pasitaiko koks Platonas – viskas užrašoma ir išlieka tūkstantmečius.
– Na, užrašyti bus kam ir dabar. Yra muziejininkai, yra būrys žurnalistų... Visgi nekeli tu man pasitikėjimo. Atrodai, kaip koks pagalbinis darbininkas...
– Nori išgarsėti, teks patikėti.
– Gerai jau gerai, suintrigavai. Kalbi moksliškai, lyg tikras šizofrenikas.
– Kas, kas?.. Beje nesvarbu. Svarbu yra tai, kaip, tavo manymu, pasikeitė idėjų sąvoka nuo Platono laikų. Paimkime, pavyzdžiui, vištos idėją. Kaip manai, ar ji pasikeitė? Juk Platonas neturėjo galimybės susipažinti su Darvino mokslu?
– Prie ko čia tie tavo draugai: Drevinis ir tas kitas, plonesnis. Višta kaip višta, ją reikia kuo greičiau užauginti, paskui visą sunaudoti. Mėsą nuo kaulų nudaužyti, kaulus sumalti ir vėl sulesinti. Ir tai pagal užauginimo greičio rodiklius mes dar nuo Olandijos atsiliekame. Dabartinė gamyba be atliekų.
– Praeities filosofai manė, kad višta turi augti laisva, tik tada ji bus skani.
– Turiu juos nuliūdinti. Tokių vištų niekas dabar neaugintų. Neapsimoka. O dėl skonio. Kodėl Sibiro meškos visų pirmą žmogų išgąsdina, o tik po to ji sudrasko? Visa esmė ta, kad taip yra išvalomas skrandis, ir mėsa tampa skanesnė. Dėl skonio su meškomis nepasiginčysi. Manau, kad višta, be abejo, pasikeitė. Į gerąją pusę ar į blogąją, nežinau. Vietinę rinką mes aprūpiname ir dar užsieniui pasiūlome. Ir žinote perka ir giria, ir žmonės darbo turi. Kalbėk ką nori, bet žmonėms vištienos reikia, ir jokie ten filosofai mums ne rodiklis. Ir iš viso, aš čia su tavimi jau prakalbėjau kelis šimtus eurų, o prasmės dar jokios nematau.
– Matai, čia sunkiau ją surasti, negu mokesčius slėpti. Čia kaip psichoterapija: kapstaisi, kapstaisi po vaikystės vystyklus, žiūrėk tau ir iškrenta koks skausmingo išgyvenimo dribsnis, kuris atneša palengvėjimą, viską nuskaidrina.
– Na, tu vis moralizuoji, net gerai nežinodamas kuo aš užsiimu. Aš verslininkas ir man tas pats ar vištas auginti, ar piratinę audio – video produkciją platinti, ar cigaretes kontrabandines per sieną gabenti. Tai biznis, supranti, biznis! Buvo ten senovėje vienas, kuris išvietes mokesčiais apdėjo. Protingas vyras. Geriausias biznis yra politinis, valstybinis. O man niekas ant lėkštutės neatnešė, pats turėjau suktis. Visa viltis – gal ateities kartos geru žodžiu prisimins, kaip mes čia laisvą ekonomiką kūrėme, kaip vargome privatizuodami.
– Paminėjai žmones. Kažin ar jie patenkinti jumis, ar moralu taip jais naudotis, siekiant tik asmenines naudos?
– Moralu ar ne moralu, ne aš taip sumaniau. Ir ne vien asmeninės naudos. Aišku viena, visuomenei reikia dantingesnių vyrų ir moterų, kurie galėtų gamybą, prekyba organizuoti. Patys imame, kiek galime ir dirbantiems žmonėms duodame tiek, kiek jie šiuo metu verti. Šiuo metu ir visai nevertus jau reikia įvertinti. Yra nemaža žmonių dalis, kuriems kenksminga daug mokėti. Kuo daugiau sumokėsi, tuo ilgiau jie, gavę pinigus, nedirbs. Jūs supratote. Nenaudinga nei visuomenei, nei mums, nei jiems patiems!
– Kokia puiki sofistika. Ne veltui jūs laikomas protingiausiu rajone. Kur suslėpti galai? Be abejo, jūsų buhalterijoje su jūriniu profiliu. Visi galai –vandenyje. O tu – tik šapelis jūroje. Desperatiškai kabinies už vilties, kad tik dar kokio pajamų mokesčio už praeitą mėnesį “valstybės naudai” iš to vokelio neatskaitytų.
– Be reikalo ironizuojate. Man neaišku, kam jūs dirbate? Gal Maskvos ranką esate, ar raudonos praeities vis dar neužmirštate? Išlaisvinom vergus, o jie nesidžiaugia. Eikit, važiuokit į Baltarusiją, į Kiniją, ar į Vietnamą po galais… Pabadausite, sugrįšite, tada ir vokelis atrodys storesnis, ir bosas meilesnis!
– Daug ir išvažiavo, tik ne į tą pusę. Jus manęs nesupratote. Aš esu filosofas – pokalbininkas, stoikiškai kinikas. Esu tas, kuriam daug ko nereikia. Gal girdėjote apie Diogeną ir panašius? Man jus rekomendavo, kaip protingiausią, bet jūs nepakankamai sąžiningas. Sokratas nemanė, kad toks žmogus gali būti pakankamai protingas ir laimingas.
– Taip ir sakykite, kad jus iš statinės išlindote ar iš Žiegždrių pabėgote! Iš ten visi išeina protingiausi, jiems nieko nereikia tik išmintį susigrąžinti. Velnias, tiek laiko sugaišau už kokius 500 eurų. Už tokius pinigus kitas jau knygą apie mane būtų parašęs.
– Na, ką jus! Aš tik mūrininkas?
– Tai štai, kur šuo pakąstas! Žinome, mes tokius mūrininkus. Kokiai masonų ložei priklausote!? Kaip ten patekti!? Mano auksinė svajonė, būti šalia pasaulio viešpačių. Kur jus palaukite, pa – laaauuukite!!!