rudeninis ilgesys

tai ruduo
ne tas barchatinis

šis su lietaus keteromis
vėjo šuorais ir krintančių lapų skambesiu
galvotrūkčiais skriejantis
apgaulingas ir gaivališkas
mažų ėriukų guoliuose  įsitaisęs

man darosi neramu ir slaptinga
nematau vėlyvųjų  paukščių rimties
anei seno batsiuvio pypkės žybsėjimo
tik trūkčioja gyslose senų  aulinukų raišteliai

mažai kas beliko mano slaptojoje brangenybių skrynelėje
tik apvalūs spalvoto stiklo rutuliukai
sutrupėję gėlių žiedlapiai 
ir pageltęs atvirukas nuo Oskaro
to su siauromis  petnešomis  kadais vaikystėje
jo ir mano vaikystėje

pirštai glosto rutuliukus
jų glotnus paviršius slysčioja pirštuose
akyse įsižiebia užgesus šviesa

nurimsta širdies dūžiai
ir lengvas ilgesys įsilieja
į vėlyvos nakties atminus