Juodas šalčio lankininkas

nėra tokių karių
kurie atrodytų grėsmingiau
negu ąžuolų šešėliai vakare

tolimos ugnelės
lyg avių banda
slenka prie upės

krankia varnos
prie išsekusio šulinio
kai šalčio rankos
išbudina lapkričio žvaigždes

rudeninis ežeras
linguoja lyg mirštanti krūtinė
tik auksinė lapų šilumą
plaukioja pakraščiuose

juodas šalčio lankininke
neskubėk šauti