lietus užlieja sąmonę
patvinsta minčių vandenynas
ir išsilieja šaltiniais
nešančiais mažus laivelius
nerandančius uosto
ant molo šoka žuvėdros
tarsi marionetės
kartais suklykdamos
sparnais suplasnoja
bet nepakyla
nesvarbu
kad dangus kviečia
nušviesdamas taką
rausvais gaisais
nukrinta plunksna
lietus už lango švenčia
rudens agoniją