Perlas

Jis peržengė ąžuolinį slenkstį,
atsivėrė erdvė
mėlyno dangaus.
Palenkė žilvitį liauną
delne išliko atspaudas...
trapaus...

Staiga virš galvos
pakibo slibino galva
sparnai vertė ąžuolynus,
ant kalvų pilis
į krūtinę kario
įsmigo mirtina vinis.

Purviniausieji slibino batai
trypė marmuro grindis
akyse kario
paskutiniai šviesos ratai...
užmerkė akis...

Slibinas nepaniekino drąsuolio
sukvietė šeimos narius
ir aukos garbei
nuleido aštrius kardus.

Tą kruviną minutę
karys pasiuntė
tėvams magišką žinutę:
„Aš nenugalėtas, aš tik internuotas,
kario priesaikos
kardu užklotas“.