Mano žmones pavertei gyvatėmis,
šokančiomis pagal tavo beklausės fleitos melodiją,
klapčiukais, klusniai nešančiais tavo mėlyno apdaro šleifą.
Žydromis akimis įsistebeilijęs į mano raustantį veidą,
badei adatomis širdį ir atvaizdą, siuntei mirtį į mano įsčias.
Negailestingai rovei kiekvieną daigą,
trypei kojomis, kol liko plynė, išdegintas miškas.
Vietoje jo – gleivėti padarai apie kojas, neatvirstantys į žmones,
grybienos kojomis bando stotis, vėl virsta ir murkdosi.
Antramečiauju, niekaip nepereinu į aukštesnę klasę,
kol neišmokau trijų atgrasymo būdų –
maldelių su užpilais, nežiūrėjimo į tą pusę,
užmėtymo helio akmenimis per Visatos gimtadienį.
Porąkart metuose išgyvenu smėlio audrą kraujagyslėse,
ilgai girkši tarp dantų, – spjaudytis draudžia gimimo liudijimas
su dangaus ženklu.
Už ką Tau, Viešpatie, nuoširdžiai ačiū!