Mis Lietuva

kažin kodėl man atrodo, kad visas
ankstesnis jos gyvenimas
taii sulūžusių žaislų planeta.

...


mis Lietuva sėdi senoje daržinėje
prie kalniuko toj dalyje  kur stogas
atrodo lygus nesusmukęs
vienoje daly šienas kitoje
šieno nėra ant vertikalių lentų
veidrodis

pėdkelnės nuleistos arba
dar neužtrauktos
daržinės vartuose atskiros durys
vartai ir durys nauji
užbraukti stūimiku užrakinti

kažkas beldžia po akimirkos
pasigirsta stiprus balsas

- tau su svogūnais ar be?
-kas? kas? - nesupratusi
klausia mis Lietuva

- katiena, troškinta katiena, - sako
balsas.
- jūs juokaujate? - teiraujasi mis.
- tikrai taip, juokaujame, - atsako
balsas, - svogūnai baigėsi vakar.
tada be svogūnų, gerai? -
nelaukdamas atsakymo balsas
tolsta.

mis Lieruva sėdi arkliniame vežime
ant pakylos ir žiūri į veidrodį. staiga
ji pasijuto labai alkana. ji nežino
koks atstumas skiria medinį namą
nuo daržinės, bet yra įsitikinusi,
kad apie dvidešimt metrų.

jai atrodo,
kad visas atstumas, oras, visa erdvė
tarp namo arba trobos, nesvarbu kaip
bepavadinsi, užpildytas troškiniu -
katienos troškiniu, o jos burnoje
jau renkasi seilės.

ji turėjo net
susičiaupti, kad jos neimtų tekėti
per smakrą. mis Lietuva niekada
nebūtų pagalvojusi kad kada nors
bus taip išalkusi, ji be galo, be galo
nori katienos. kažkas subilda, turbūt
troboje. ji įsiklauso. pasigirsta lyg
puodo dangčio žvangtelėjimas. ne,
visai ne, kažkas leidžia kibirą į šulinį.

mis Lietuva žiūrėdama į veidrodį
uodžia orą. ji vos tramdosi. ji nuryja
seiles ir vėl  žiūri į veidrodį, žiūri, žiūri.

tuo metu, kai ji seilių nebenuryja, bet
nuleidusi galvą žemyn leidžia ištekėti
joms ant šienuotos žemės ir vėl
pakelia galvą, ji pamato, kaip durys
veidrodyje atsiveria. Kažkoks darbo
kombinezonu apsivilkęs žmogėnas
įeina pro daržinės duris vartuose
nešinas puodu įsuktu į purviną
rankšluostį.