Kai kaštonai suskyla ant tako,
Mano rytas su vakaru šneka,
O rūkai papilkėję nuo ryto,
Į rankas ir į glėbį sukrito.
Tiktai tu ten pareit nesuspėjai,
Kur kaštonai suskilo ir vėjai
Ten pašėlo ir kaukė per naktį,
Šuliniai ten skubėjo užakti.
Pažadėk man, kad būsim vėl dviese,
Kur aušrinė per naktį mus kviečia,
Kur žaislus medinius ten palėpėj,
Mes vaikystėj po lovomis slėpėm.
Miega gūžtoje paukštis nekaltas,
Akmenėlis prie kelio toks šaltas,
Byra ašaros, verkia plaštakės,
Žvaigždės žiūri lyg neregės akys.
Tu pareisi tamsoj į gimtinę,
Kur rymos medžiai baikštūs, nutilę,
Kur šaltiniai užmigę lig ryto
Ir kaštonai į glėbį sukrito.
2020-10-09 18:41
Pirmieji trys posmai - ypač!..
2020-10-08 19:49
Palieku 5.
Dainingas tekstas. Skaitydama dainavau... :)
2020-10-08 18:24
graži rudeninė nuotaika
2020-10-06 21:27
Pasakiškai patiko.Ačiū.
2020-10-06 20:23
Svajingas tavasis lyriškumas. Pakylėjantis virš nepoetinės žemės.
2020-10-06 16:41
Nostalgiškai rudeniškos mintys.
2020-10-06 16:41
kai kaštonai pabyra ant tako
mano rankos jau jų nebemato
mano kojos pakyla į dangų
sutinku tenai pirmąją meilę
kaip rugsėjo pirmoji jinai
aš išgersiu alaus jeigu galima
ir visi mes pakelkim taures
kuomet Lietuvoj vakarėja
ar tu nidoj esi ar šiauliuos
prisimink visąlaik ką galvoji
ką niūniuoji širdy panešiok
ir tai išlaikyk paslapty...
2020-10-06 15:11
Sužavėjot mane, 5
2020-10-06 13:44
Kai kaštonai suskyla ant tako... man primena gimtinę, puikus, jautrus kūrinys.
|