Apsiramino su tiesa savąja

sapnai
kaip senas rūbas
filmas trūkinėja
voratinkliais
per bobų vasarą
įkaista kraujas
marteno krosnyje
lyg skystas plienas
ir limpa prakaitu prie kūno

eini krenti
kažkur vis bėgi

tas pats nutiko ir Sokratui
išgėrė jis cikutos
apsiramino su tiesa savąja
ir niekas jo daugiau nematė

tavo žodžiai
dideli žali lapai
akyse pavėsis ir tyla
ją visi pamato
maži užmiega sotūs
nėra nei medžiotojo
nei laimikio
gali net patikėti
kad tokia ramybė ir tęsis
bet čia staiga
vėl skystas plienas
kraujagyslėse

Sokratas nuo viso to
išsigelbėjo
jis išgėrė cikutos