šokis spaly

tu pakviesk mane šokiui lėtam
tokį svetimą  drumzliną spalį
apkabinki pečius kaip tada
kada akys švytėjo
juk galim
sugrąžinti į širdį dienas
baltažiedžių jazminų birželio
kada laiką norėjom stabdyt
ir atrodė kad tai
mūsų valioj
o rugpjūčio žvaigždynai žemai
apsigaubę sidabro vualiu
mus pakėlę ugniniais sparnais
nešė ten kur jau būt
nebegalim

jau spalis

tu pakviesk mane šokiui lėtam
nors dangus nebešvies šiltu mėliu
mes vėl šoksim pasauly savam
tol kol pėdos ištirps laiko smėly...