Sakramentai

Krikšto sakramentas

varpai

Nepamenu – skambėjo jie ar ne
vandens lašeliai mano galvą lietė
net nežinau viršūnėj ar dugne
vėl mano kūną laikė Magdalietė

baltais tarytum sniegas marškiniais
neatmenu verkiau o gal juokiausi
nesupratau kad į mane įeis
dvasia tarytum adatai į ausį

kad siūlas tas nematomus sparnus
padės prie mano nugaros prisiūti
kad einančiam pas angelo tarnus
ir amžinybė esti kaip minutė

vanduo ir kraujas Kristaus krūtine
nelyg vilties fontanas ėmė lietis
ir ta versmė pakrikštijo mane
dar virpantį ant rankų Magdalietės

Sutvirtinimo sakramentas

Kaštonų žvakės ėmė tyliai gęsti
Virš mūsų plaukė debesys skylėti
Mes taip lengvai išmokome nekęsti
O dar beveik nežinom kaip mylėti

Tik būna gera mintimis sugrįžus
Į tą bažnyčią tolimą ir seną
Kur kryžkelėj planetų stovi kryžius
O akys nukryžiuotojo rusena

Prisimenu klausykloj kalbą tylią
Kaip visada žinau kad nusidėjau
Kad vėl Tave ir vėl Tave nuvyliau
O mano Dieve plūstantis o vėjau

Kaip buvo gera vasarą patirti
Dangus pats iš savęs išlankstė valtį
Reikėjo tik akimirkai numirti
Kad vėl galėtum amžiams prisikelti



Atsivertimo sakramentas

Šviesi diena atrodo man tamsi
O aš Tavoj šviesoj gyventi noriu
ir Tau balsu atitariu: esi
savu skausmu papuošdamas altorių

savu skausmu atitariu esu
paklydęs basas į purvus nupuolęs
tarp milijono kuždančių balsų
ir aš kuždu kaip kužda miego žolės

kaip atsispindi saulė vandenį
į mano sielą lyg didžiulę erčią
įėjęs vėl vardu pavadini
kad tau kaip vartai miesto atsiverčiau

už mano sienos barbarų nėra
tik viduje tiek purvo sutekėję
už vartų tyliai šypsosi aušra
nelyg pirma vaikystės pribuvėja

ir vėl šviesa užgimsta tarp delnų
ir ašaros skaidrumas tarsi vaisių
į tavo mažą žiburį einu
tik_Ėjimas, ėjimas kol prieisiu


Santuokos sakramentas

Tyloj girdėt kaip skambina varpai
Išgirsti net kurtieji šitai gali
Prisimenu kadaise suvirpai 
Ir bučiniui nusiėmei vualį

Ir tavo balsas atkartojo taip
Tą patį mano balsas atkartojo
Ir krito žemėn lyg balti laiškai
Šilkinis sniegas čežantis po kojom 

Toks panašus į nuotakos rūbus
Ir pusnys šitaip šventiškai baltavo
Galbūt švariau čia nieko nebebus
Galbūt žiema kartos kad aš ne tavo

Galbūt tylėti teisės nebeliks
Kurie laisvi nelaisvėje pabudo
Varpams nuaidint skyla į dalis
Skliautai ir sniegas vėl sulipdo mudu


Poeto sakramentas

Ganau žodžius baltam baltam lauke
Lazda manoji kaukši kaip ramentas
Aš pasimetęs vietoj ir laike
Aš nežinau kur mano sakramentas

O kas mane dabar beišganys
Iš kurgi nusileis stebuklas šventas
Kaip danguje užgimusi ugnis
Aš nežinau kur mano sakramentas

Aš nuolat ieškau Viešpatie tavęs
Tačiau matau kaip lapai tykiai krenta
Aš nežinau kur gatvės šios nuves
Aš nežinau kur mano sakramentas

Pardavęs velniui sielą už grašius
Geriu į skolą – girgžda suolo lentos
Kai mano kraujas rašalu išdžius
Ten tarp eilučių bus ir sakramentas


Paskutinis sakramentas

Varpai tačiau lyg paskutinįsyk
Toksai duslus ir tolimas jų aidas
Klausykis ką tau sako jie klausyk
Miškų tankmėj kur saulė nusileidus

Jau auksina žiūrėk tavas rankas
Ir visas veidas saulės nuauksuotas
Tavęs jau šaltis niekad nepakąs
Tavęs jau laukia amžinasis sodas

Kur skamba vėjy vaisiai kaip varpai
Ir tu grožies tuo ilgesiu tais vaisiais
Valandoje kurioj jau sutirpai
Sunku juk išsiskirti su gyvaisiais

Lyg prieš griaustinį ta tyla baugi
Kad rodos prieš tave bedugnę žiojas
Ir tu pakyli virš savęs žengi
Į kelią kurį neša bet ne kojos

Žinau tave vien vėjai nusineš
Srovė kur plukdo vandenį ir kraują
Pasauliui tam kur dar nėra manęs
Minutėn amžinybė iškeliauja