Kai žvelgiu, į kai kurių talentingų dailininkų paveikslus, dažnai pagalvoju, kodėl šie dailininkai piešia tokius nereikšmingus, netgi negražius ir atgrasius daiktus, visokius šiukšlynus. Ar verta grožio ieškoti bjaurume? Na, visai negražios man ir tos žinomų dailininkų moterys, netgi išgirtoji Džakonda. Visos tokios celiulitinės, užpakaliai neapkabinami. Atrodytų išliptų iš paveikslo, žengtų žingsnį ir pradėtų kretėti, kaip drebučiai.
Pačios gražiausios mano amžininkės. Kai dabar pasižiūri į senas nuotraukas, net saldu darosi, lyg būtum prie dar nepabaidytos ištikimybės prisilietęs. Mūsų jaunystės merginos, lyg stirnos pasiruošusios sprukti nuo kiekvieno seksualaus pavojaus. Kokios jos žavios tose senose nuotraukose, ir nei vienos nutukusios?..
Nepatinka ir dabartinės mados, tos timpos. Na, kaip negalima suprasti, kad nereikia demonstruoti tokių kreivumų. Viskas kas kreiva, gražu tik medžiuose, kuo kreiviau tuo gražiau. Pas moteris, tas kreivumas, turi būti panašus į grakščias pajūrio kopas, o ne į susiraičiusią, perdžiuvusią ir vėl sušlapusią lentą, pamestą į purvyną, kad kojų neišsipurvintum. Gamta savo kreivumų neslepia, o žmogui ko gero reikia.
Ar turi tautybė įtakos talentui? Na jeigu italas – tai jau tenoras. Jeigu čigonas – tai muzikantas, dainininkas, šokėjas ir iliuzionistas, plius ekstrasensas. Nieko panašaus. Mačiau italų, kurie bandė dainuoti ne geriau už mane, mačiau ir čigonų netalentingų muzikai.
Prisimenu važiavau traukiniu iš Joniškio į Vilnių. Tais laikais, ta kelionė buvo netrumpa. Kas tik traukiniais nesivažinėjo? Lipdavai į traukinį ir visai nebuvai tikras, kad gausi atsisėsti. Taip, kartais tambūre ir prarūkydavai kelias valandas. Dažnai ir kaimynystė būdavo nemaloni. Jeigu kažkur migruodavo kelios čigonų šeimos, arba išgėrę kareiviai grįždavo namo. Kareiviai, dažniausiai būdavo linksmi ir draugiški, barškino gitaromis, dainavo ir visai neblogai linksmino visus keleivius. Visi buvo išsipuošę lyg paradui, gal net geriau, desantininkų krūtinės blizgėjo nuo ženkliukų, visokie akselbantai, geltonos virvutės, priedo, dar ant krūtinės dryžuoti jūreiviški marškiniai. Pažiūrėkite, kokie mes šaunūs! Įsikalbėjome, prisiminiau ir aš savo tarnybą. Taip ir šnipu galėjo mane palaikyti, nes daug kas domino iš jų buvusios kareiviškos buities. Vienas vaikinas visai neblogai skambino gitara. Visi buvo linksmi. Nežinau, kuriam iš jų kilo mintis, pasiklausyti čigoniškų dainų. Ko gero gal ir aš pasiūliau tokį variantą, nes šalimais, kelias to traukinio sekcijas buvo užėmę romai.
Pabudęs čigoniukas, kuris ramiai sau miegojo ant antros lentynos, iškišęs į praėjimo pusę, savo nelabai kvepiančias kojas, su skylėtomis kojinėmis, pažadintas pakaušusių desantininkų, visai ir nenorėjo demonstruoti virtuozinių gitaristo sugebėjimų. Jis net visaip kratėsi tos garbės ir gitaros. Bet vos ne dvimetriniai desantininkai, nusiteikę labai geranoriškai, galėjo įtikinti, bet ką. Nepadėjo nė tautiečių palaikymas, teko bandyti kažką skimbčioti. Štai tau čigonėli ir nesimokyti groti gitara. Su dainavimu irgi buvo ne fontanai. Visas vagonas nusivylė čigonų meniniais sugebėjimais, geriau jie būtų su arkliais važiavę.
Desantininkų tarpe buvo geresnių artistų. Geri buvo laikai, niekas nesigėdijo traukiniuose su skylėtomis kojinėmis važinėti. Deficitas – svarbu, kad nekvepėtų. O be meno niekas šiame gyvenime gyventi negali. Svarbu, kad tik duonos būtų.
Kaip nekeista, šiais laikais vis daugiau žmonių negali gyventi be kūrybos. Iš kitos pusės, jeigu pažvelgsime į turgaus aikštę ar šurmuliuojančią mugę, kurioje yra visko ko žmogui reikia ir nereikia... Kokios prekės turi didžiausią paklausą? Jūs atspėjote, viskas ko reikia pilvui: lašiniai, dešros, kumpiai. Tos prekės, kurios skaniai kvepia, pirmiausiai masina pirkėjus.
Tik po to, prie meno prekių, prieis jau apsipirkęs vienas kitas žmogus ir nemokamai pasigrožėjęs menininko kūryba, nueis savo keliu. Gali dar pasakyti: „Kai grįšiu nupirksiu“. Vėliau praeis pro šalį, kukliai nešdamas kažkokius sodinukus savo ūkiui. Iš kitos pusės – sodas ir daržas, žmogui taipogi kūrybinės veikos poligonas.
Rašyti gal jau beprasmiška, nes Lietuvoje labai daug kas rašo ir laukia genialumo pripažinimo. Esu vienas iš tų tūkstančių. Niekur nėra tiek daug nevykėlių, bandančių kažką įrodyti, vertinančių save nepripažintas genijus. Manęs kol kas nesupranta, bet palaukite... ką gali žinoti? Gerai buvo Krylovui vertė Lafonteno pasakėčias, kaip savo ir raugintą agurkėlį kramsnojo užkandai. Ir niekas niekuo neabejojo.
Rytas šiandien niūrokas, toks padūmavęs. Nedvelkia joks vėjelis. Miestas paniūro, lyg susimąstęs. Atrodytų, kad miega, nenori pabusti. Namų langai juodi, tarsi negyvi, net ir varnos nekranksi topoliuose - prie geležinkelio. Mano kaimynės, šiandien jau nebesėdi po liepomis. Ruduo