Prinsas KalavaKūrinys publikuotas dirbtuvės >>
Iš už kalnų nieko gero nelauk! *
Neabejotinai visiems žinoma, jog nuostabiausia vieta pasaulyje yra – arba, deja, buvo – mažas Kretos miestelis Rodakina. Turint galvoje, kad jis įsikūręs pačiame salos užkampyje, atokiau nuo didžiųjų kelių, visai galimas daiktas tik nedaugeliui teko jame pabuvoti. Todėl tiems, kam neišpuolė ši laimė, visiškai vietoje būtų pateikti šiek tiek istorinių duomenų apie patį miestelį ir jo kilmę. Juolab tai būtina padaryti, mat turėdamas vilties sužadinti užuojautą miestelėnams, dabar ketinu papasakoti apie siaubingus įvykius nutikusius čia ir amžiams sudrumstusius nerūpestingą rodakiniečių gyvenimą. Tad pradėkime nuo pat pradžių.
Remiantis seniausiomis legendomis, linksmasis pramogų dievas Dionisas sykį medžiojo laukiniame Rodakinos slėnyje, kai staiga išvydo dailų jaunikaitį rymantį dauboje prie šaltinio. Ak ir krito jis šėlionių dievui į akį! Pavertė klastingasis Dionisas šaltinio vandenį vynu, apžavėjo jaunikaitį kerais, suviliojęs nugirdė, ir čia pat karštai pamylėjo. Ten, kur krito dieviška sėkla tuojau skleidėsi gražiausi žiedai, o puikiausias jų tarpe – pražydo Narcizas. Toks tat buvo jaunikaičio vardas, kurio nelemtis, kaip žinia, apdainuojama kitame skyriuje, o štai čia – jo vaidmuo jau ir baigtas.
Tuo tarpu apie vyno versmes, trykštančias iš pačių žemės gelmių, veikiai pasklido kalbos. Stebėtina, o vis dėlto gryniausia tiesa – apylinkėse, kad ir nelikus jokio gėlo šaltinio, netrukus nei iš šio, nei iš to išaugo gyvas ir triukšmingas kaimelis, tuojau pagarsėjęs linksmybėmis ir nesibaigiančiais festivaliais. Pats slėnis, iš visų pusių apsuptas stačiomis kalvomis, o piečiau skalaujamas audringos jūros bangų, buvo sunkiai prieinamas atsitiktiniam užklydėliui. Todėl laisvųjų rodakiniečių visiškai nevaržė išorinio pasaulio nuostatos bei prietarai, jie gyveno kiekvienas kaip išmanė, nekaišiodami nosies kur nedera ir nesidomėdami kas vyksta anapus kalvų. Toks neįprastas elgesys, turbūt, paaiškinamas paprasčiausia priežastimi: likęs pasaulis jiems atrodė niūrus, kupinas negandų bei nepritekliaus.
Gi kalbant apie patį miestelį, koks jis buvo anuomet ir niekada daugiau nebebus, būtina paminėti, kad tankus jo užstatymas ir eklektiška architektūra be jokios abejonės turėjo ypatingą, niekur kitur nesutinkamą žavesį. Siauras gyvenvietės gatveles buvo apstoję įvairiaspalviai namukai, pasižymintys pačiais netikėčiausiais inžineriniais sprendimais, mat gyventojai statė sau būstą pernelyg nesukdami galvos, statė iš to, kas pakliūdavo po ranka, puošdami ir apdailindami statinius kiekvienas kaip jam atrodė gražiausiai.
Kiekvienas tų namelių turėjo po kelis priestatus, kuriems, savo ruožtu, buvo prilipdyti dar kiti priestatai ir priestatėliai, žinoma, visi jie išsiskyrė vis kitomis spalvomis ir vienas į kitą nė iš tolo nepanešėjo. Kiekvienam nameliui ant stogo stirksojo dar vienas namelis, ant kurio buvo užkeltas kitas namelis, o šiam dar vienas ar net visi du prielipai besistiebiantys į pačias padanges. Todėl nenuostabu, kad aukščiausiai iškelti statiniai, vadovaujantis elementariais dėsniais, karts nuo karto neišlaikę nuslysdavo ir zmekteldavo tiesiai į gatvę. O pagal rodakiniečių supratimą, kas nukrinta iš dangaus yra nuo Dievo, vadinasi, neliečiama. Savaime suprantama, aplinkui krituolį tuojau išaugdavo nauji priestatai ir priestatėliai, į padanges veikiai iškildavo spalvingi daugiaaukščiai bokšteliai ir šitaip be galo ir pabaigos...
Tokiu būdu miestelis tiek sutankėjo, jog pagrindinėse gatvėse nebeliko jokių išėjimų ir skersgatvių. Žinoma, visos nuorodos galiojo kaip ir anksčiau, tereikėjo užeiti į bet kurias duris, ir kadangi kiekviename būste buvo iš anksto apdairiai pasirūpinta dviem išėjimais, galėjai kada panorėjęs patekti kur tik užsimanytum. Atrodytų, užeiti į svečius Rodakinoje buvę lyg pirštais spragtelt, ir aš jums patvirtinu pridėjęs ranką prie širdies, jog tai – tikrų tikriausia tiesa. Vis dėlto, nežinant vietinių papročių arba skubant, jokiu būdu negalėjai šitaip lengvabūdiškai elgtis, mat rodakiniečiai buvę tokie svetingi, jog pravėręs duris, vargu ar būtum lengvai ištrūkęs nepavaišintas svaigaus vyno taure ar kvapnia nektarinų uogiene. Na, o jeigu labai įtiktum namų šeimininkui ar šeimininkei, visai galimas daiktas, būtum išgirdęs kvietimą likti pasisvečiuoti net ir meilės kalba – linksmybės jiems buvo užvis svarbiausia!
Neskaitant nesiliaujančių statybų, nektarinų auginimo ir meilės puoselėjimo, slėnio gyventojai dar buvo žymus, kaip patys nagingiausi medžio drožybos meistrai. Jokia paslaptis, kad čia verdamas džemas garsėjo toli už Rodakinos ribų, o štai drožybos šedevrus galėjai pamatyti tiktai pačiame miestelyje ir niekur kitur. Tiesa, visi rodakiniečių darbai buvo įkvėpti atiduodant pagarbą dieviškam Dionisui ir minint legendinę sueitį davusią pradžią miestelio įsikūrimui. Savo plaktukais, rėžtukais ir kaltais jie uoliai skobinėjo medieną, puošdami namų duris, langines ir pakraiges nuostabiais raižiniais atkartojančiais pačių įvairiausių proporcijų vyriškus organus. Skubu jus patikinti, kad ir ribojami pasikartojančio motyvo, visi raižiniai buvę atlikti itin išradingai ir stebėtinai tiksliai atkartojant gyvą natūrą.
O vis tik, toli gražu ne drožinėjimas, ne statybos ir netgi ne uogienė iš saldžiausių Rodakinos vaisių teikė jiems begalinį ir nesibaigiantį džiaugsmą. Įstabiausia buvo tai, kad visame slėnyje niekas neseno! Štai kokia buvo iš žemės trykštančių dieviškų versmių dovana. Ir kadangi linksma Rodakinos liaudis jokiais laikais nesibodėjo taurės ir šventinės užstalės, savaime suprantama, visi jie buvo jauni, sveiki ir nuostabiai gražūs. O kas gi rūpi veržliai ir sveikai jaunystei? Štai taip jie ir leido savo dienas pilnomis saujomis semdami iš gyvybės šaltinio, drožinėdami drožinius, virdami kvapnią uogienę, dainuodami ir šokdami prie laužų, ir visaip kitaip švęsdami nesibaigiančią gyvenimo šventę. Ir smėlėtame paplūdimy, ir nektarinų giraitėse, ir paties miestelio gatvelėse dieną ir naktį galėjai girdėti sklindantį juoką ir nuodėmingos meilės garsus…
Vienintelis kupinas rimties ir nesikeičiantis dalykas šiame spalvingame šurmulyje buvo jau minėtas stebuklingų galių šaltinis, trykštantis pagrindinėje aikštėje pačiame miestelio centre. Aplink jį sukosi visas slėnio gyvenimas, jam rodakiniečiai skyrė savo padėkas bei maldas, nešė užaugintus nektarinus kaip auką, mainais semdami pilnus ąsočius iš stebuklingų jaunystės versmių. Siekiant įamžinti dieviškos kilmės globą, sumaniausi miestelio meistrai milžiniškame granito luite išskėlė tikrą meno kūrinį – Rodakinos fontaną!
Sakytum akmeninis obeliskas viršum miestelio stogų stūksojo iškilusi įstabaus grožio skulptūra, skalaujama iš pačios jos viršūnės besiveržiančių vyno versmių. Ir jeigu dabar pamėgintume apibūdinti neapibūdinamą, ir paminėtume, jog šis neprilygstamas meno šedevras buvo tiesiog falo formos arba panešėjo į jį – vadinasi būtume pasakę lygiai nieko! Gi iš tiesų, centrinė fontano figūra preciziškai tiksliai atkartojo vyrišką lyties organą pačioje iškilmingiausioje būsenoje, šitaip dar sykį pagerbiant miestelio įkūrimą inspiravusį istorinį įvykį. Juk ne šiaip sau ant visų namų ir namelių, priestatų ir priestatėlių plevėsavo vėliavos su trykštančio fontano atvaizdu. Kiekvienoje vėliavoje laisvu pasirinkimu puikavosi vienas iš trijų Rodakinos devizų, bylojančių sekančias tris per amžius nekintančias nuostatas:
Tegul vynas liejasi laisvai!
Tegul būna meilė!
Tegul jūra ir kalvos saugo laimingą Rodakiną!
Štai ir aprašiau jums nuostabiausią slėnį pasaulyje. Ak, kokia širdgėla apima mane žinant, kad toks nuostabus paveikslas turėjo apsiversti atbulai ir negrįžtamai…
Matyt ne veltui miestelyje ir apylinkėse šventai tikėjo, kad visos pasaulio nelaimės ir negandos atsimuša į aukštas kalvas arba nuskęsta audringoje jūroje taip ir nepasiekusios smėlėtų Rodakinos krantų. Deja, taip jau surėdyta, jog kiekvienam tikėjimui anksčiau ar vėliau ateina išbandymų metas. Žiūrėk, tai čia, tai ten, ir netgi atokiausiuose žemės kampeliuose ima ir nutinka koks nors netikėtumas, sakytumei, žaibas iš giedro dangaus.
Vieną tokį gražų ir vaiskų vakarą, kokiais nuo seno garsėjo Rodakina, vos saulei nusileidus į jūrą, virš banguoto horizonto pakibusiame rūkelyje šmėkštelėjo šešėlis, pamažu virsdamas itin keistu reiškiniu. Dar keisčiau, jog dalis šio reiškinio stebėtojų galėjo galvą guldyti matę jį išnyrant iš debesies pakibusio anapus aukščiausios kalvos. Kaip galėjo nutikti toks nesusikalbėjimas lig šiol lieka nesuprantama, tačiau įvykio liudininkų pirštai kuo aiškiausiai rodė visiškai priešingomis kryptimis. O juk metas nebuvo vėlyvas, smagiai vakarojantys slėnio gyventojai nė neįkaušo kaip reikiant, kai tas neįprastas reginys prikaustė daugumos dėmesį, kitus stačiai net apstulbindamas.
Tačiau praėjus nuostabos akimirkai, o gal visai minutei ar kelioms, visus sudominęs vaizdinys spėriai atsklendęs jūros bangomis arba teisingiau strimgalviais nusiritęs nuo kalno esančio kitoje slėnio pusėje, staiga įsiveržė į miestelį, palikdamas už savęs vėjo ir dulkių šuorus. Netrukus iš murzino debesies visiems prieš akis materializavosi kažin kokių padarų kinkinys, tempiantis dardantį ir šokinėjantį vežimaitį, regis, pametusį visus alei vieno savo ratus. Jis taip sparčiai nuskriejo miestelio gatvėmis, geležiniu dugnu brėždamas grindinio akmenis ir palikdamas už savęs skaisčiai raudonų žiežirbų spiečių, jog buvo sunku kažką daugiau įžiūrėti, nebent tamsią figūrą vežėčiose, genanačią keistąjį kinkinį pirmyn.
Žmogus, jeigu tai buvo žmogus, pašėlusiai mojo dvyngysliu botagu, o gal rykšte ar net lazda – dėl šito taip pat nebuvo vieningo sutarimo, – tačiau kiek spėjo įžvelgti dėmesingiausi stebėtojai, tas sutvėrimas buvo nedidelio ūgio, galima sakyti neūžauga. Savo trumpomis ir kreivomis kojomis jis laikėsi įsitvėręs vežimaičio suolo, lyg tai būtų dar vienos rankos. Tuo tarpu tikrosios rankos veikiau priminė neproporcingai milžiniškas letenas augančias tiesiai iš baisingos kupros. Neūžaugos veidas, pasak pačių akyliausiųjų, buvo tiek pajuodęs ir paišinas, jog priminė veikiau kaliošą, negu bent kažką žmogišką. Kaliošas turėjo priplotą nosį plačiomis žvėries šnervėmis ir giliai įsodintas juodas akis be jokio regimo baltymo. Tačiau kitiems stebėtojams priešingai – paklaikęs jo žvilgsnis pasirodė užtrauktas balzgana drumsta plėve, tartum neregio ar pamišėlio. Tamsiais šeriais apaugęs nykštuko smakras ir žandenos slėpė likusią veido dalį, o ant galvos jis dėvėjo aukštą kalpoką su bumbulu. Tačiau anot kitų, ten buvo trišaka kepurė su žvangučiais kiekvienos atšakos smailėje. Pasak vienų, atklydėlis vilkėjo iškilmingą romėnišką togą, kitiems tai buvo purpurinis vienuolio abitas, o dar kai kam pasimatė ilgas apsiaustas nuplyšusiomis rankovėmis, iš kurių pūpsojo galingi bicepsai tatuiruoti kalėdiniais elniais ir akį merkiančiomis pusnuogėmis snieguolėmis.
Sunku ir supaisyti, ir suturėti galvoje bent kokį suvokiamą vaizdą, tačiau galvotrūkčiais lekiantis kinkinys mažų mažiausiai priminė tuos prakilnius gyvulius, juo labiau, jog ir Kalėdos kadų kadės baigėsi. Bet atkaliausieji, kad juos perkūnas, ir toliau tvirtino regėję elnius, anot jų tiek nustekentus, tarsi be jokio atokvėpio iš pačios šiaurės atgintus. Jeigu ir toliau viskuo tikėsime, nuo rimbo kirčių jiems luposi kailis, krisdamas ištisais lopais, kurių vietoje bolavo balti bekraujai kaulai, o akyse tiems padarams degė jau ne gyvybės ugnis, bet šaltos pragaro liepsnos. Antrą vertus buvo ir tokių, kam vietoje elnių pasidingojo patrakusiai šoliuojanti ožių gūžė, o dar kitiems – žviegiantis ir kvykiantis deglųjų jukinys, sakytum, pajuokai aptaisytas nutriušusiom elnenom ir šakotais ragais. Tai bent reginys, pasakysiu aš jums, turėjo būti mielaširdingiems Rodakinos gyventojams!
Trumpiau tariant, visa šita šutvė, nežiūrint liguisto panašumo į kalėdines roges, iš tiesų atrodė piktą lemiančiai ir grėsmingai. Ir kai tas neūžauga vadėliotojas įskraidino vežimą tiesiai aikštėn su fontanu, niekas nė nesumojo pastoti jam kelią ar kitaip sutrukdyti. Po teisybei, besilinksminantys miestelėnai ir akių nespėjo atitraukti nuo savo vaišingų stalų ir sklidinų taurių, kai tas nevidonas apsukęs pašėlusį ratą, staiga iššoko iš vežimo, iš paskos traukdamas didžiulį išsipūtusį maišą. Parkritęs kūlio, nykštukas ir jo maišas akimirkai virto vienu murzinu kamuoliu, ir visų nuostabai be jokių trukdžių atsirito iki pat Rodakinos širdies įžymaus fontano pavidale.
Nelauktas svečias atsitiesė ir blykstelėjo kreivais dantimis, nuožmiai apžvelgdamas visą aikštę ir ten buvusius taikius miestelėnus. Kai jis ir vėl išsišiepė savo bjauriomis iltimis, pasigirdo gergždžiantis garsas ir spigus kikenimas. Nejučia šiurpas nukrėtė visus kas stebėjo šią sceną. Bet čia, nedorėlis šelmiškai apsisuko ant kulno, užsimetė maišą ant kupros ir pasileido šuoliais aplinkui fontaną, tuo pat metu išdarinėdamas kažin kokio laukinio šokio figūras, žirgliodamas ir šokčiodamas, lyg būtų tąsomas nevaldomų traukulių ar kokios išsigimėliškos euforijos. Tačiau baisiausia, jog bedieviškais savo šuoliais jis trypė šventus Rodakinos nektarinus, suneštus žmonių rankomis ir sudėtus šalia akmeninio falo, tartum šimtus mažulyčių sėklidžių.
Pirmiausia pasigirdo daugiabalsė skausminga aimana, tuomet rodakiniečių apstulbimas virto visuotiniu pasipiktinimu lydimu garsėjančiais riksmais ir netgi grasinimais. Kas žino, kokiam baisiam kerštui šis akiplėša būtų paakinęs dorus miestelėnus, bet aikštėn plūstelėjus deglais, uogienės samčiais ir šakėmis ginkluotai miniai, įsibrovėlis netikėtai sustojo. Jis lėtai pasisuko į artėjančius žmones, teatrališkai nusilenkė ir numetęs savo maišą žemėn, išlaužė įmantriausią atatūpstą piruetą, darsyk žybtelėdamas klaikiais dantimis.
Susirinkusieji stabtelėjo neryžtingai mindžikuodmi ir žvalgydamiesi vieni į kitus. O keistasis žmogėnas, vis taip pat klastingai prasišiepęs, kuo grakščiausiais letenų judesiais atidangstė skaisčiai purpurinius maišo kraštus. Iš ten tuojau nušvito lyg auksu, lyg deimantais, nušvito pačiom įvairiausiom spalvom. Ten, tame maiše buvo galybė gražiai aptaisytų dėžučių perrištų blizgiais kaspinais, buvo ir gėlėti dovanų krepšeliai, ir milžiniški čiulpinukai, ir pliušiniai žaislai – ir ko tik ten nebuvo tame maiše! It užkerėti visi sužiuro į spindintį margumyną žaižaruojantį deglų šviesoje, bet jų atšvaituose kažkam pasirodė viršum maišo palinkęs nuožmus goriliškas snukis, kitiems pasidingojo ožiška grimasa, tretiems – kiaulės šnipas kriuksintis virš siaubingų nasrų. “Velnias” išsprūdo atodūsis minioje, “velnias” pasigirdo daugiau išgąstingų balsų, “velnias” iš lūpų į lūpas nuvilnijo prislopintas šnabždėjimas.
Kažkoks narsuolis, atitokęs anksčiau už kitus, metėsi pirmyn mojuodamas liepsnojančiu deglu. Bet čia, neužauga gracingai mostelėjo ilgomis rankomis, tuomet stvėrė iš maišo pirmą pasitaikiusią dėžę ir užsimojęs švystelėjo su tokią triuškinančia jėga, jog narsuolio deglas nuo smūgio šovė į temstantį dangų, o jis pats nuskrido per dešimtį žingsnių ir susmuko miniai prie kojų. Kažkas šūktelėjo, norėdamas visus padrąsinti, bet atskriejęs margas sviedinys paguldė rėksnį ten kur stovėjo; pliušinis meškinas pakirto bėgantį su šakėmis rankose; bukai dunkstelėjęs gėlių krepšelis kažkam užčiaupė isterijos priepuolį; lyg tomahaukas virš galvų prašvilpė milžiniškas ledinukas, tiksliu kirčiu pasitikdamas dar vieną drąsuolį...
Šen ir ten pasigirdus šauksmams, juos nutraukdavo duslus smūgis ir krintančio kūno atodūsis. O piktadarys vis traukė iš maišo, svaidydamas į minią kaspinais ir blizgučiais išdabintas “dovanas”, kol galiausiai ir jos išseko. Tuomet nykštukas plačiai užsimojo, metė ištuštėjusį maišą viršun ir tas pakibo ore lyg sunkus debesis. Kai viršum aikštės stojusi purpurinė migla pagaliau išsisklaidė, neūžauga jau kabarojosi akmeniniu monumentu parodydamas visiems neregėtą miklumą. Dar keli prisitraukimai, dar keli postūmiai aukštyn, ir štai gauruotos letenos įsitvėrė akmeninės apyvarpės, išsiūbuodamos menką kūnelį ir užmesdamos jį į pačią statulos viršūnę.
Minia nustėro be žado žvelgdama aukštyn. Apstulbinti miestelėnai nieko negalėjo padaryti net ir tada, kai tas pamišėlis lojančiai sukikenęs, ėmė visomis keturiomis trypti, be jokio gailesčio daužydamas uolių meistrų rankomis nugludintą it nulietą įstabaus šedevro viršugalvį. Baisingos letenos taškė fontano čiurkšles į kairę ir dešinę, bedieviškas nulaistydamos apačioje susirinkusius žmones. Veltui jie mėgino pasiekti netikėlį mėtydami viršun deglus ir grindinio akmenis – niekas negelbėjo. Šlykštus gnomas šoko savo siaubingą tumbą-jumbą taip pašėlusiai ir siautulingi, jog visa statula virpčiojo ir dundėjo lyg būtų akmeninis varpas. Netrukus arčiau stovintieji su siaubu pastebėjo eižėjant pamatinį skulptūros akmenį. Įtrūkis lyg žaibas perskėlė pagrindą ir laužytu zigzagu nubėgo į pačią viršūnę. Nespėjus mirktelėti, akmeninis monumentas lėtai susvyravo ir palinko, akimirkai sustingdamas vietoje, o tada su baisiu trenksmu griuvo žemyn, pakeldamas dulkių ir skaldos debesis.
Kai viskas nurimo ir išsisklaidė stojusi migla, žmonės tartum vilkų ruja metėsi prie sutrupėjusios uolos. Deglų šviesoje išvydę dulkėtą kepurę, kurios skambalėliai dulsvai švytėjo uolienų sangrūdoje, jie pagriebė nedorėlį, tiesiog išraudami jį iš granito nuolaužų. Bet čia, visi aiktelėjo iš netikėtumo, patyrę, jog po skylėtų ir suodinu aprėdu, kurį jie taip šiurkščiai sumankė, nėra jokio apčiuopiamo kūno! Įsivyravus mirtinai tylai, kažkas pratisai žvilgtelėjo jiems už nugarų. Pasigirdo geležinis dzingtelėjimas, lyg nukritusio puodo žvangėjimas. Staiga visi prisiminė kinkinį, bet atsigręžę pamatė tik apsvilusios vilnos lopinį ir apvirtusį kiaurą dubenį, kurį atkėlus, surado viso labo nedidelę baltų kaulų saujelę...
Galbūt miestelėnai taip ir būtų išsiskirstę, trokšdami kuo greičiau pamiršti slogų košmarą, tačiau išlaisvinę šventą vietą iš nuolaužų, netikėdami savo akimis, atrado, jog toje vietoje nebetryško jokia versmė. Kuo skubiausia jie atsinešė kirtiklius ir kastuvus, ir be jokios atvangos plušėjo iki pat ryto. Bet nei čia, nei giliau nebuvo nė menkiausio drėgmės pėdsako.
Tik auštant nusikamavę miestelėnai pakėlė akis, beviltiškai apsidairydami vienas į kitą. Tai ką išvydo stačiai sukrėtė: per naktį jie visi neatpažįstamai suseno; dabar jie žvelgė vienas į kitą matydami tik žilus, pakumpusius, kretančius senius; jie žvelgė į draugo akis ir matė, kaip jų atspindy į juos žvelgia Mirtis.
____________________________
*Čia ir toliau esama aliuzijų į E. A. Poe kūrinius “Velnias varpinėje”, “Varliukas”, “Raudonosios Mirties kaukė”.
