Skaičiuotė

kai užgęsta šviesa girdis žingsniai beribėj nakty
per šaligatvį šlapią kai taukšteli kulnas į plytą
mūsų būta anksčiau šitą tamsą jau geria kiti
liečia delčią žvilgsniu šaukia lietų seniausiai išlytą

vien ant mūsų galvų ant beržynų ir gluosnių pečių
kurie būna nusvyra nes kartais negali pakelti
tų nakties valandų kai žvarbėjantį vėją jaučiu
kaip rugsėjo žolė kuri priima šarmą ir šaltį

ir kartojasi tai – kaip spektaklio veiksmai keturi
mūsų metų laikai – juos sukūrė kaip Dievas – Vivaldis
kad galėtum pajusti kad viskas ką šiąnakt turi
savo kryptį kurią tau diktuoja vairuojama valtis

ir tu puikiai žinai kad toj valtyje sėdim visi
ir vandens gelmėse blizga žvilgsnis klastingas ir žvairas
ir visai nesvarbu kuo tu vakar buvai kas esi
viską valdo tasai kurio rankose laikosi vairas

naktys bėga kaip kadrai senam nespalvotam kine
viskas kinta taip greitai kad mes nugyvename erą
o galbūt tai sekundė ir Dieve koks velnias mane
nešė savo glėby į šią nykią rugsėjo galerą 

o gal valties nėra gal ta upė tik juodas lietus
prisišliejo prie lietpalčio šitaip prie kūno prigludo
tik ne mudu jis šventina neša pro šalį kitus
lieka žingsniai nakty ir sapne juos skaičiuojame mudu