Rašyk
Eilės (73691)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10403)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





IevaK IevaK

Ištrauka iš tikrų ir susapnuotų prisiminimų

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Jis stovėjo užuovėjoje ir mojavo man, kad prieičiau. Užvakar tik grįžau į savo gimtąjį miestelį, ir iškart teko susidurti su tuo, nuo ko pabėgau į svetimą šalį. Pamojavau ir prisidegiau cigaretę. Giliai įtraukusi dūmo, apgaubusio mano mintis lengva migla, priėjau prie jo.

—Kaip manai, kodėl gėlės yra skirtingų spalvų? — mostelėjo jis ranka link žydinčių gėlių darželio.

— Taigi skirtingos rūšys. O kodėl žmonės būna ir baltaodžiai, ir juodaodžiai? — pašaipiai žvilgtelėjau į jį.

— Tai... kad anie niekaip nuo saulės negali pasislėpti, juodieji. Padegę kiek.

Sutrikau nuo jo tokio tiesmukiško atsakymo ir jau norėjau eiti namo, kai jis pagriebė mane už rankos ir pabučiavo į lūpas.

— Pasiilgau tavęs, — jis sušnibždėjo.

Nieko neatsakiau, bandžiau įžvelgti jo motyvus akyse. Įtraukiau cigaretės dūmą ir apsisukau eiti. Tiek kartų meldžiau jo ištarti šiuos žodžius man, kad dabar, kai tai atsitiko, suvokiau, kad mano noro išsipildymas nė kiek man nepakėlė ūpo.

Šiandien laidoja mano senelį. Praleidusi kelias dienas prie jo kūno namuose, darbar tapusiais šarvojimo sale, nusprendžiau išeiti kelioms minutėms gryno oro. Kiti gedintieji nuėjo į mišias netoli esančioje bažnytėlėje. Pati jaučiausi veikiau esanti miškų dukra, tad saulės nerimastingas skruostų kutenimas atrodė daug maloniau nei sėdėjimas ant kieto suolo ir klausymas kunigo postringavimo.

Atsisėdau prie senelio sodinto gluosnio ir pažvelgiau į dangų. Prisiminiau, kai senelis pasakodavo istorijas apie pokario laikus ir lėktuvus, skrodžiančius dangų naktimis, kurios nušvisdavo ryškia dirbtina šviesa, ir staiga paslaptingos naktys tapdavo išgąstingomis dienomis. Ar šiandien vokiečiai vėl bandys pulti rusus? O gal rusų milicininkai atvyks išvežti mūsų šeimos į Sibiro plynus laukus? Visi karo žingsniai buvo kruopčiai suplanuojami, kad kiekvienas žingsnis kainuotų šimto žmonių gyvybes. Nors tai nelabai rūpėjo Rytų ir Vakarų galvoms, čia mes, mužikai, drebėdavome rūsiuose, kol lėktuvai atakuodavo mūsų žemę.

Bet dabar ne karo metas, dabar vidurvasaris. Žolė kiek aukštoka darosi. Niekas per laidotuvių rūpesčius neturėjo laiko prižiūrėti gamtos. Numirė jos dvasia kartu su senelio taikiu noru ja rūpintis. Visai kaip ir jo katinas. Teko jį užmigdyti, nes nebebuvo kam jį prižiūrėti.

Pastebiu tolyje artėjančią juodą mašiną. Įsuka į mūsų kiemą. Išlipa senyva moteris, apsirengusi juoda klasikine suknele ir nueina tiesiai į namą, kur mano senelis pašarvotas. Įdėmiai nužvelgiu jos grakščią eiseną. Atrodo, lyg užsienyje pabuvusi. Įdomu, ką ji veikia šiaime ištuštėjusiame kaime…

Tingiai atsistojusi nuseku moters pėdomis į namą. Moteris, atsisėdusi iš dešinės karsto pusės, tyliai žvelgė į jo išbalusį, be emocijų veidą.

— Žinai, miręs ar gyvas, jis niekada nerodė per daug emocijų. Atrodo, jog jis vis dar miega ir bet kurią akimirką pabus, — nusišypsojo moteriškė ir pažvelgė į mane.

— Jūs pažinojote mano senelį? — sutrikau.

— Aš daug ką pažįstu. Vis tenka keliauti nuo vienos vietos į kitą.

Ji atsistoja ir išjungia raudas, dvi dienas skambėjusias per magnetofoną. Apsisuka ir prisėda prie seno pianino ir pradeda groti kiek lyrišką džiazą.

Aš stoviu kiek sutrikusi ir mąstau, ką jai pasakyti. Prieinu prie senelio ir pažvelgiu į jo ramų veidą.

— Dievinu pianino skambesį, — ji šūkteli iškilmingai ir linkteli galva link manęs, — Tu moki groti, Ieva?

— Tikriausiai „Du Gaidelius“ ir sugebėčiau vienu pirštu sugroti, — šypteliu ir prieinu prie jos.

— Garsas toks melancholiškai saldus. Ir tiek daug prisiminimų sukelia…

Užmerkiu akis ir pasineriu į pianino skambesį. Alkoholio dvelksmas šveniai pakutena mano nosį. Atmerkiu akis. Pustuštis baras. Pavieniai žmonės sėdi prie stalų ir gurkšnoja kas ką. Vienas geria jau ketvirtą viskį su ledų kubeliais, lėtai tirpstančiais degintos karamelės spalvos skystyje, kitas siurbčioja bokalą alaus.

Moteris juoda suknele groja pianinu ramią melodiją. Prieinu prie vyro su raudono vyno taure, sėdinčio prie kampinio staliuko.

— Kiek kartų tau tektų sudvejoti, jei pasiūlyčiau stiklinę vyno? — linkteli man.

Prisėdu prie jo ir pažvelgiu į jo veidą. Padavėja atneša taurę vyno ir nueina.

— Išgerkim, Ieva, šiandien už mūsų valiūkišką jaunystę. Už tai, kad be jokio vargo galėtume švaistyti pinigus vynui ir negalvoti apie rytojų.

Pakeliu taurę ir guršteliu vyno. Aitrus jo skonis lėtai nubėga mano stemple ir sušildo kūną. Žvilgteliu į moterį, grojančią pianinu. Jos liauna nugara tiesi kaip styga. Ji nustoja groti, atsidūsta ir vėl įninka į dabar kiek linksmesnes gaidas.

— Nelabai yra ką švęsti šiandien, seneli, — pažvelgiu į jį.

— Kiekviena diena yra lyg šventė. Visi nutikimai, nesvarbu ar geri ar nelabai, mums atneša malonumo ir pasitenkinimo. Viskas tik į gera. Kaip ir rudenį klevai nugeltonuoja ir apmiršta tam, kad pavasarį atgimtų su dar didesne jėga.

Išgeriu dar vyno. Malonus svaigulys pasiekia mano mintis.

— O aš galvoju, kad klevai gražesni būna rudenį. Tokie melancholiški ir ramūs, — gurkšteliu dar vyno ir prededu trypčioti koja į ritmą. — Kaip norėčiau groti pianinu…

— Tai grok, kas draudžia, — mesteli jis ir pabaigia savo vyną stiklinėje.

— Pirštai sustingę, per vėlu mokytis groti…

— Pasiteisinimai, pasiteisinimai. Jei tu įdėsi savo širdį į iškeltą tikslą, pamatysi, kad vieną dieną grosi taip gerai, kaip ji.

Senelis atsistoja ir nueina prie moters, grojančios pianinu. Prisėda šalia jos ir prisidegęs cigaretę, giliai užsirūko.

Užmerkiu akis ir klausau kiek mažorinės melodijos. Nejučia nusišypsau. Ar tik ji ne ta pati, kurią grojo per mano draugės vestuves vienas muzikantas? Per jas sugebėjau tiek daug vyno išgerti, kad net torto nebereikėjo. O aš juk be deserto  po vakarienės kaip kareivis be ginklo mūšio lauke.

Moteris nustoja groti. Atmerkiu akis.

— Galėtum ir nesustoti, — atsiremiu į jos pečius.

— Tuoj mišios baigsis, konservatorių gąsdinti nenoriu, — šypteli ji ir atsistoja.

Priėjusi prie senelio karsto, pabučiuoja jį į kaktą ir atsisuka į mane.

— Man jau laikas eiti, Ieva, — ji pasiima rankinę ir sustojusi tarpduryje atsisuka į mane, — Ar atsimeni, kai mes, dar būdami vaikai, lakstydavome laukais ir karstydavomės po medžius be jokios baimės susižeisti? Geriau gyvenk tokiu pojūčiu dabar, ir pamatysi, kad gyvenimas tėra mylimiausių ledų valgymas diena iš dienos.

Ji šypteli man, įsėda į mašiną ir pamojavusi nuvažiuoja. Tolyje dar blyksi juodas taškas, o iš kitos pusės jau pareina palyda iš bažnyčios.

O man šypsotis kažko norisi…
2020-09-06 15:01
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-09-10 21:49
ONYX
Kat ir niablagi dijalogai biat paliginant vysas tėkstas vystėk dar rėjtų padyrbėti a vysa kitą gana niablagai
Kiaturi kat niapsikialtum ankšeu lajko  )
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-09-07 23:21
Atėja
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-09-07 18:22
neberijus
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-09-07 18:22
neberijus
man patiko. nebūtina gi cypauti prie grabo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-09-06 22:54
Damastas
Yra perspektyvos tame rašyme. Mano galva parašyta netgi geriau už devym procentų vietinių prozininkų. Užskaitau laiko ir erdvės šuolius. Jaučiasi, kad ne pirmą dieną barškini klaviatūrą.
Esama smulkių trūkumų, apie kuriuos nesinori dabar kalbėti.

Avansu 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą