Leila KaralaitėKūrinys publikuotas dirbtuvėse >>
Pagal „Bet... Nepasakosiu, kas būna po To, nes tai kiekvieno asmeninė privilegija. Pasakysiu tiek. Kulka, iššauta į vandenyną, Dieviškos rankos nukreipta varoma pirmyn į vieną tikslą tam tikru momentu be jėgų sustos. Lyg mirties taške. Bet. Po akimirkos ji vėl judės, tik kitaip ir kitur, ir nežinia nuo kieno rankos“. Iš Loke1 kūrinio
Ir truputį pagal „Šitas kraujas priklauso ne man, todėl ne man jį ir sulaikyti, jis išsprūsta kaip žuvis ir grįžta į savo požeminės upės tėkmę“. Iš Žibintininko kūrinio
Mirza Ghulam Ahmad buvo keturiasdešimties, kai po tėvo mirties savy aiškiai pajuto, kaip nežinojimo siena per akimirksnį subyrėjo į dulkes. Po keturiasdešimties dienų lemtingo atsiskyrimo vienatvės ir liūdesio celėje, jis grįžo lydimas keturiasdešimties mokinių. Ėmė gydyti paliegusius, viena ranka sukeldamas saulės užtemimą, kita – mėnulio, sakėsi esąs naujas pranašas, pažadėtas mesijas, Jėzus naujame kūne, sužydęs lotosas Kašmyro pelkėse, visatos vėjų supūstas iš tolimiausių žvaigždžių, nušvitimo kulka judanti Dievo trajektorija. Palaimintasis ir tebūna palaiminti visi juo sekantys.
Tądien grįžtant iš ligoninės paprašei sustoti prie kiosko. Žinojau, kad cigarečių, bet gal gėdijaisi pasakyti, lipai pirkti pats. Atidaręs dureles sakei – “Žengiu per maldų pritvinkusias širdis budindamas visus visatos mėnulius, tegu ima suktis naujas begalinis aeonas. ” Žinojau, kad cituoji jį.
Visada jautei prielankumą tiems modernybės laike užsilikusiems senove dvelkiantiems pranašams, jau virstantiems nebepritampančia egzotika, ir dar nemokantiems savo įtikėjimo paversti verslo modeliu. Stebėdavaisi iš kokių mūsų pasąmoninių klodų jie vis iškyla. Vienas po kito, nuo Indijos iki Sudano, nuo Persijos įlankos iki Šiaurės Amerikos, išjuokti ir atstumti į pasaulio paribius narciziški atskalūnai, pramuštgalviai eretikai. Jie rašydavo vieni kitiems laiškus, grasindavo atsisakyti pretenzijų į mesijo vietą ir baugindavo dieviškomis bausmėmis. Prisiekinėdavo, kad tegu miršta tas, kuris yra netikras. Paskutinis, kurį atradai, buvo Mirza, žiedas ant visa kuriančio Dievo piršto.
Mirza, visų pirma, buvo poetas. Kaip sakydavai, geresnioji psychės pusė, racionalaus proto karūna. Į pasaulį atėjo ne vienas, bet jo brolis dvynys mirė vos gimęs, o jei būtų buvę atvirkščiai, galbūt vienu mesiju pasaulyje būtų mažiau. Dievas jam prakalbdavo dažniausiai tada, kai nutrūkus vienai minčiai, kita užtrukdavo ateiti. Be balso, be žodžių ir vaizdinių, nors savo sekėjams sakydavo, kad Dievas į jį kreipiasi angelų balsais. Dievas kalbėdavo, kad visa, kas žemiška, turi dvi puses, kol yra viena, visada bus ir antra. Bet Mirza to iki galo neišgirsdavo, ar jam tai neatrodė tiesa. Jis buvo vienatinis, visagalis visatos užkalbėtojas, pats perstumdantis žvaigždes.
Dievo balsas tilo, o Mirza savo pamokslus skelbė vis garsiau ir vis didesnėms minioms aptūpusioms centrines miestų aikštes. Tada pamečiui vienas po kito mirė penki Mirzos vaikai. Maždaug tuo metu tarp jo eilėraščių atsiranda miglota eilutė, kad mirtis ir gyvenimas – tai du broliai dvyniai, kuriantys tą patį Dievą, vienas supūsdamas kelio ženklus ant jūros kranto, kitas – nuplaudamas juos.
Nerimo ryto, kai mus pažadino tavo plakantis skausmas krūtinėje, likučiai išsisklaidė į perregimą dienos ramybę, ir tavo rankų oda joje lyg atrodė plonesnė, skaidresnė. Nesupratau, pro ją iš vidaus veržiasi šviesa, ar tik atsispindi moneta tarp tavo pirštų – “Rinkis. Skaičius ar herbas. ” Ar gal briauna, pjaunanti per pusę, kas tavo ir kas mano. Iškrito “parkas prie upės”, bet tavo mieguistos akys sakė, kad “namo. ” Pasukau link jų.
Viena pranašų privilegijų yra ta, kad jie dažniausiai žino savo mirties dieną. Mirza savąją vis atidėdavo, bet kartu ėmė vis daugiau laiko praleisti asmeninio gydytojo namuose Lahore. Jau ilgai jį kamavo šigelių sukeltas kraujoplūdis, ardęs kraujagyslių sieneles ir kaip nesustabdomas potvynis plovęs kūno ir gyvybės krantus, kad pagaliau pasiektų mitinę požeminės upės tėkmę. Tomis dienomis Mirza pabaigė paskutinįjį iš savo 99 veikalų. Pavadino jį “Dvigeldžiu nušvitimo šaltiniu”, kartais dar išverčiamu kaip “Dvidugniu. ” Numestas jis dabar tūnojo mūsų virtuvėje tarp nevykusiai išverstų Jehovos liudytojų bukletų, bahajų maldaknygių, mormonų knygų ir kitų tavo surankiotų ir retkarčiais probėgšmais praverčiamų raštų.
“Dvidugnė tuščia ilgesio seklumų valtis plaukianti mėnesienos veidu kaip gęstančių žvaigždžių šešėlis” – skaitei anąsyk. Laukiau, kad dabar pakelsi akis ir pažvelgsi į mane, bet žiūrėjai pro langą, pro mano atspindį, nemačiau į ką.
Pasklidus žiniai, kad pranašo Mirzos būklė negerėja, jį nuolat lankydavo mokiniai ir sekėjai, net jam miegant bent vienas jų budėdavo šalia. Bet tą paskutinio iškvėpimo privilegiją Mirza pasiliko tik sau. Kai sunkiomis užuolaidomis uždangstytame kambaryje liko vienas, ėmė ir pasileido laisvam kritimui tamsybių vandenynan be horizonto. Trumpą akimirką tarėsi supratęs – “Mirties taškas pasirodo yra visa tai, tai nesulaikomo srauto judėjimas niekada nepasiekiantis dugno. Tik Dievo malonės ranka kartais sustabdo, kartais pakeičia judėjimo kryptį” – tada viskas užgeso.
Tu uždarei miegamojo duris ir likau tik aš ir lyg įprasta diena. Galėjau daryti, ką noriu ir kiek noriu išgerti kavos puodelių klausydama, kaip tavo širdis tvinksi namų sienose ir po mano oda, spėliodama, ką pakuždomis kalbiesi su kuriuo nors iš savo pranašų. Suskaičiavau keturiasdešimtą praskrendantį karvelį, o gal tik vienas tebuvo vis sugrįždavęs. Atėjus vakarui tau vėl pasidarė blogiau. Kol laukėm greitosios, mano baimė ir smalsumas tavo akyse maišėsi tarpusavyje.
Iš ligoninės nebegrįžai, bet po kelių dienų radau tą cigarečių pakelį. Pradarytą, bet visiškai pilną. Tokia ji, paskutinė diena.
Vis kartoju sau ją iš naujo ir iš naujo. Vėl ilgiau nepaleidžiu tavo rankos, vėl išmetu visas pranašų kvailystes, vėl nevažiuojam namo, jaučiu cigarečių dūmus ir nosyje, ir burnoje, ir virš tekančios upės, o tu vis ir vėl taip pat nebegrįžti. Neatsigręždamas, iš niekur į nieką galvotrūkčiais lekianti kulka, taip ir neišgirdęs, kaip sustoti. Jei tik galėčiau dabar tave prakalbinti tomis pačiomis užkalbėtos mėnesienos eilutėmis.
