lietaus žmogaus aktas

mano bunkeryje apstu minčių
rašau vadinasi esu
esu - tai reiškia kad virstu
kuo dar niekada nebuvęs rašydamas
nebūtinai apie save
nes apie save rašyti būtų nekuklu

jeigu nebūčiau - tuo pats nepatikėčiau

lietaus žmogus mikliai ištraukia kietą
šiekštą iš juostos mebijaus smėlėtos
dangus ilgai tylėjęs delnais priglunda
prie židinio šilto bet nepamylėto

apie ką tik nori taip pat
manau apie pranciškų kataliką
aš galėčiau paistyti niekus labai ilgai
esu postmodernistinių kryžkelių
ir šakumų poetas

va kaip man kartais būna
šitaip nutinka sakyčiau neretai

vienuoliai vienuolynuose sriaubia
pošlykštį perrūgusį vyną
o tu rašai

rašai rašai jau nebesupranti net
kada sąmonė tave palieka ir
baigsis kuo visa tai taip pat nebežinai

tamsa užklumpa netikėtai
išsisunkusi iš debesies skylėto
taip pagonis lietuvius prie pylimų
dar nesupiltų užklupdavo kryžiuočiai
būtų neblogai turėti pistoletą
bet vietoje to tu ieškai arbaleto

virš pelkių upių drumzlinų miškų ir pievų
ima lakstyti strėlės
tuomet rūpintojėlis persisveria per turėklą
kraujo srautais virsta sakiniai
visi kas tik pažvelgs į šį eilėraštį

pamatys kaip iš jo išskrenda pelėda
neurozė užsitęsusi tris paras
ilgiau netrunka lietaus žmogus
virš laukų smaragdinių levitavęs
tris dienas

pliaukšteli delnais ir išsisklaido
rūkas nelyg bereikšmiai burtai
tik tada paaiškėja per kiek laiko vienetų
per kiek akimirkų dulkės
apsėda vieškelius

galutinai išblunka
įsispaudusi rainelėse akių
haliucinacija panaši į kūrybos aktą lėtą