Apie rojų

Akyse mirga nuo ciksėjimo
nusibaigusio elemento, dangus priartėja
ir užsimerkęs laukia stebuklo,

o senelė prisiekia
mačiusi atsiveriant dangų,
rojaus pakraštys kaip skaidrė nušvitęs,

ten, sako, sulekia paukščių pulkai
ir giedojimu apsvaigina
po mažą planetą,

ten nesilieja karštinių upės,
šviesai regimai sumirksėjus – 
pagaugas neperbėga tako,

kiek kartų aukštyn monetą metu,
tiek krenta saga, žinau
tada tiesiog atsitraukia ir stebi –

pakibusi dangaus skaidrė.