dens ovalis

...

tūkstantis bei viena senelio
ir senelės pasaka


kai buvau labai labai mažas
iki kokių ketverių metų
ir dar nemokėjau skaityti
pasakas man skaitydavo
senelis ir senelė

pradėję nuo dviejų gaidelių
ir vienos vištelės
mat vieną buvo nusinešęs
piktas kaip bitė lapinas
greitai jie perėjo
prie rimtesnio skaitalo
kuris mano širdžiai
nepasirodė artimas

močiutė porino
apie blizgantį vabalą
ir juodą varną iš edgaro
alano po o senelis dar kažką

būdavo taip neįdomu
kad užmigdavau neišklausęs

kai prie namų ir miškuose
jau ėmė kristi ir gultis ant žemės
lapai nuo medžių

išgirdau pirmąją
jokioje knygoje
neužrašytą pasaką


°°°


senelė


mano balti ovaliniai iltiniai dantys
perplėšia sielą
kvepia jodu šiepiasi horizontui
ir gyvena eilėraščiuose

kai įžengiau į turtigo ūkininko
menę juos deklamuodama garsiai
žudikas žvakininkas - kokių tik
pareigybių anuomet nebuvo -
slėpėsi kiaulės viduriuose

išvirtusių žarnokų kvapas
kuteno paširdžius
buvo taip velnioniškai malonu
ir makabriška kad net
prisimerkiau

būdama žudiko persekiotoja
aš šypsojau kaip angelas
nes nujaučiau kur anas gali būti

kalbėjau pati su savimi
o kartu tarsi būčiau
kalbėjusi jam

aš perkandau neploną
gyvulio odą

žvakininkui sužvigus nesavu balsu
skerdiena kurioje
lindėjo žvakininkas
leidosi bėgti

netoli tenubėgo
palei svirną
už dviejų alyvinių obelų
ir kriaušės
įkrito į balą

kai grimzdamas
tarp pūvančių žilvyčio lapų
atsisukęs pažvelgė į mane

jo kupinas vaiskus nekaltumo
žvilgsnis
užliejo man širdį
pačia saldžiausia palaima