Laisvės Miestas

Ar dar atsimeni, tu mano nepažįstama ir nebrangi brangiausia,
kaip krentant blizgančiom žvaigždėm Swarovskio,
mes prievartavome Paryžių rankom susikibę nepadoriai,
lyg lygintuvai viską lyginom šlovingam Montparnase,
kavinėje užstrigom „La Rotonde“ prie staliuko Hemingvėjaus,
batus nusiavę glostėme viens kitą slapčiomis mes kojom,
šampano „Taste of Diamonds“ užsisakėme valdingais mostais,
norėjai Karalienė be karūnos būti tu tą naktį Eliziejaus,
nuo tavo grožio apsinešęs padavėjas drebant rankoms,
šampano sklidinas taures išpylė tau ant seksu paauksuotų kojų,
aš keikdamas balsu, bet ne širdy, nevėkšlą, puoliau prieš tave ant kelių,
lašus šampano, varvančius tau nuo šlaunų, rijau aš godžiai,
šlapias kelnaites nuėmiau vos nenualpęs nuo aistros laukinės,
Paryžius gi, kanoniškasis Laisvės miestas, glėby ištvirkusiojo „Mulen Ružo“,
toliau vis lūpom kildamas aukštyn, laižiau putojanti aistra šampaną,
lašeliais blizgantį tarp praskiestų tavų šlaunų... juodoji rožė drėko...
Pirštus suleidusi į šampanuotus mano plaukus, tu dejavai užmiršusi Pasaulį,
šaukei beprotiškai aštriai „O Ave Vita!!! „, išgąsdindama aikštėje Vaveno,
turistams įkyrėjusius ir visuomet naglai margus balandžius,
aš tavo šypseną slaptingos Mona Lizos, liečiau drebėdamas rasotais pirštais...
... nevėkšla padavėjas sąžinę sukandęs vis stovėjo, neviltį apsikabinęs,
net nežinodamas, kad apvertė supuvusį Pasaulį šlykščiojo Moralo,
praeiviai šypsenomis plojo nenustebę, Paryžius gi, orginaliosios Meilės Miestas.
.... Ilgai dar juokėmės braidydami istoriniais kvartalais Renesanso,
nerūpestingai rankomis viens kitą apkabinę, suknelę tavo vėjas kėlė,
kelnaitės liko atminimui, kišenėje saliamoniškai išmintingo padavėjo,
bet mums patiko, Paryžius - Laisvės miestas, glėby ištvirkusiojo „Mulen Ružo“,
gegutėmis kukavo laikas, vydamasis skambesiu nuvirtusio staliuko...
Mes išsiskyrėme kažkur rajone linksmojo Monmartro,
tamsiojoj Senoj spindinčioj neonais, nuskandinę bučinius, nuėjom,
vis atsigręždamas mačiau suknelę tavo vėjyje pakeltą...
gailėjaus išsipylusio šampano...
ilgėjaus tavo seksu paauksuotų kojų...
ir šypsenos slaptingos Mona Lizos...
ir gal tavęs... manosios nepažįstamos ir nebrangios brangiausios...
o gal nevėkšlos padavėjo, gyvenančio Paryžiuj - Laisvės mieste,
glėby, kaip mes, ištvirkusiojo „Mulen Ružo“...
Balandžiai vėl suskrido į Vaveno aikštę...