Nevalia paukščiams prieštarauti – II

Kūrinys publikuotas dirbtuvėse >>

danguolė pavasariais muzikuoja
Mes

Rodakinas gulėjo ant ganėtinai patogaus gulto savo namo kieme Rodakino gyvenvietėje prispaudęs prie krūtinės bloknotą ir klausėsi kaip čiulba paukščiai.
– Brangusis, ką jie sako, kad tu net nesiruoši eiti pusryčiauti? – visai šalia pasigirdo jo žmonos balsas.
– Kada atsėlinai kaip katė? – nusijuokė Rodakinas. – Dar mano paukštelius išbaidysi.
– Tu kaip pamišęs dėl tų paukštelių, – dabar jau nusijuokė ir ji. – Ir ką gi jie tau čiulba per dienas, kokias neįtikėtinas istorijas, turbūt jas ir užrašinėji tik ir nieko kito, visos tavo knygos tik iš jų čiulbesio, o savo nieko ar ne? – vėl juokėsi.
– Jie ką tik pasakojo, kad pats geriausias dalykas, kurį esu padaręs savo gyvenime, yra ne mano knygos, o tai, kad atvažiavau čia, pasižiūrėti, kur po galais yra tas mano bendrapavardis atsiradęs iš kažkokių tai nektarinų ir radau čia tave, tarsi manęs ir laukusią nepažįstamą moterį.
– Na ir kokias čia per nesąmones jie tik čiulba? Matyt pasigėrė nektarinų per daug prisilesę kvaili paukščiai.
– Viskas ką tik jie čiulba yra gryniausia tiesa, mano mieloji, va tik pasiklausyk, dabar jie sako, kad tavo gaminamas maistas yra dieviškas ir nebeverta nė minutės daugiau delsti, todėl eime, – nevalia paukščiams prieštarauti.