Rašyk
Eilės (73719)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10405)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







danguolė pavasariais muzikuoja
Mes

„Jos vy-ras (?) manęs nemėgsta...? Koks, po galais dar vyras? “ Rodakinas net nesiruošė rinkti tų nektarinų, akivaizdu – jis jų net nematė, nors ir žiūrėjo išpūtęs akis. Vyras. Iš kur galėjo atsirasti vyras? „Po velnių, – ji turi vyrą? “ Kelias minutes po šio, neištarto, tačiau regis ore pakibusio klausimo Rodakinas juokėsi keistai susiriesdamas, nors vargu ar kas, jei būtų buvęs kambaryje, būtų jei kas būtų galėjęs suprasti, kad tai juokas. Nes iš tikrųjų tai ir nebuvo juokas, o tik spazminė, viso to kas ką tik įvyko, reakcijos išraiška. Ir vos tik ji baigėsi, nutiko dar vienas, labai keistas, dalykas – laiptinėje kilo bildesys, paskui jis staiga liovėsi prie pat Rodakino durų, o tada, be jokio perspėjimo, į butą įsmuko nedidelis, kokių dešimties-devynerių metų berniukas ir puolė rinkti nektarinus į savo jau turimą, atsineštą maišelį. Rodakinas stebėjo kaip jis žvitriai laksto po visą kambarį, žvilgtelėdamas net ir po lova, ir vieną akimirką jam pasivaideno, kad sapnuoja, o kitą pagalvojo: „Tai ką, – ji dar ir vaiką turi? “, – nors ir žinojo, aiškiai matė, kad vaikas ne jos, nes pagal visą jo išvaizdą per daug panašėjo į kiemo vaikėzus.

Tuo tarpu vaikas žaibo greitumu surinko visus nektarinus, prilėkė prie atidaryto lango ir, taip pat greitai kaip ir surinkęs, vienu ypu iškratė juos lauk bei vėl šmurkštelėjo pro duris. Tada Rodakinui ir suvis atkaro lūpa, tačiau tokiame būvyje jis pernelyg nedelsė – pasileido paskui. Tačiau išbėgęs vaiko nebe pamatė, o į kurią pusę pasukti neturėjo jokio supratimo. Todėl grįžo atgal, nusprendęs, kad bus protingiau jo kitą dieną patykoti pro langą, vis tiek, ankščiau ar vėliau vaikis pasirodys kur nors netoliese, nes aiškiai iš vietinių.
Žiūrėjimas pro langą pasiteisino, nes jau trečią dieną jis užmatė jį kulniuojant su kitu, vos ne perpus mažesniu vaikiščiu. Atsargiai išsėlinęs iš namų, slapstydamasis Rodakinas pasekė juos ir, kai mažesnysis atsiskyręs nuėjo, čiupo „savąjį“ už pakarpos. Labiau išsigandęs pažadėtos akistatos su motina nei Rodakino, vaikas pripažino savo nuotykį ir išpasakojo jo detales, nelabai suprasdamas ką blogo padarė, nors ir nujausdamas, kad motina jo už tai tikrai nepaglostytų. Kaip daugmaž Rodakinas ir tikėjosi, vaikas nieko nežinojo apie Tatjaną, jis tiesiog įvykdė užduotį, už kurią jam gerai užmokėjo – net po eurą už kiekvieną nektariną. Ji užkalbino jį jau ateidama, tada abu ir susiskaičiavo nektarinus, jų buvo lygiai dvylika, tada vaikis palaukė prie namo, o kai ji išėjo, pasiėmė pinigus, maišelį ir nudūmė į viršų, daugiau jam niekas nerūpėjo.

Be to, kad neturėjo jokių versijų, Rodakinas turėjo tik vieną versiją, kuria ir pats netikėjo, ir kuri buvo veikiau jau viltis nei versija – Rodakinas tikėjosi, kad ji išprotėjo. Aišku, ši versija nebuvo džiugi, tačiau dabartiniu metu ji neleido išprotėti pačiam Rodakinui, nes nelemtas klausimas „Ką visa tai reiškia? “ tik dabar buvo esminis. Už jo, deja stovėjo ta keista žinia apie jos turėjimą vyro ir prisiminimas, kad jis pats, Rodakinas, jos niekada neturėjo... Negano to, tie du dalykai dar ir bandė kažkaip tai plaktis į krūvą, o tolesnis jų sekimas smegenų vingiais nežadėjo nieko gero... Todėl Rodakinas kol kas stengėsi koncentruotis į įvyki su nektarinais, vis galvodamas, ką visas tas absurdas galėtų reikšti. Tačiau tai taip nederėjo su ankstesne Tatjana, kurią jis pažinojo iki tol, kad jis iš viso nežinojo ką ir galvoti, nebent grįžti prie ironiškos, nerimtos minties apie jos išprotėjimą, tačiau tai jau būtų ir iš viso kvaila, o apsimetinėti kvailiu pats prieš save patį Rodakinas nenorėjo. Todėl jis pabandė susirasti Tatjaną ir tiesiai šviesiai paklausti ką po galais visa tai reiškia, tačiau Tatjana, pasirodo, buvo dingusi kaip į vandenį. Po keleto pastangų, nebetekęs vilties, Rodakinas vėl ironiškai leido sau pajuokauti, nors šį kartą to pajuokavimo ir nelaikė visiškai kvaila versija: „Matyt išvažiavo su savo vyru į kokį nors kruizą“.

Po to Rodakinas gana greitai ir gerai, kaip ir jis pats manė, su viskuo susitvarkė – paskutinį įvykį su nektarinais iš karto nurašė kvailiems išsidirbinėjimams, faktui, kad ji turėjo vyrą, leido savo galvoje susijungti su tuo faktu, kad jis pats jos niekada kaip moters realiai neturėjo, tuo viską sau ir paaiškino kaip mokėjo bei šiek tiek ties ta jungtimi ir tuo aiškinimu patyrė nuoskaudų, o dėl to ir naktinių kelionių prie bufeto, tačiau greitai atsitiesė ir nutarė vėl imtis savo įprasto, rašytojo darbo. Tačiau atsisėdęs į kėdę ir parašęs kelis sakinius, jis su nepasitenkinimu viską subraukė, net suglamžė ir išmetė, paskui pasiėmė naują lapą ir vėl viską po kelių minučių pakartojo. Trečio lapo jis nebe glamžė, tik rašė, skaitė, braukė. 

Rodakinas sėdėjo atrėmęs pakaušį į sieną ir galvojo, kodėl nebegali rašyti taip kaip ankščiau? Kas atsitiko? „O kaipgi aš rašiau ankščiau? “ – netikėtai pats sau pagalvojo ir staiga pašokęs puolė trauktis iš lentynos savo knygas. Pirma aišku vieną. Jis karštligiškai vartė romaną išpūtęs akis ir nė viena vieta, kurią tik atsiversdavo jam nepatiko. Pasiblaškęs taip po vieną, puldavo prie kitos... trečios... Rodakinas vėl atsilošė ir priblokštas galvojo: „Kaipgi aš taip rašiau?... “ Viskas jam dabar atrodė ne taip, viskas buvo parašyta ne taip kaip reikia, jį net nupurtydavo perskaičius, nesuprato, kaip ankščiau galėjo taip rašyti?...
Problema užsitęsė. Rodakinas visai nebegalėjo rašyti. Jis būtų galėjęs rašyti taip kaip ankščiau kuo puikiausiai, tačiau nebegalėjo taip rašyti, nes visa tai, kas buvo parašyta iki šiol jam atrodė parašyta ne taip. Niekas jo nesuprato. Leidėjai laukė knygų, skaitytojai kaip ir ankščiau skaitė, vertino ir pirko jo knygas, tačiau jis pats jas matė visiškai naujai. Tarsi jam būtų atsivėrusios akys ir nebetiktų niekas, ką iki šiol buvo parašyta. „Viskas yra ne taip, viskas parašyta blogai, kaip jie nemato? “. Tačiau visiems jis tebebuvo geras rašytojas. Rodakinas jautė, kad žlunga. Tada ir prasidėjo – Rodakinas atsisėsdavo rašyti, prisivertęs parašydavo kelis sakinius, kartais net puslapį, o kartą skyrių, net buvo nunešęs savo rašymus parodyti leidėjui. Šis šokinėjo iš džiaugsmo, nes jis parašęs kaip visada puikiai ir net dar geriau nei visada, belieka tik tęsti. Tačiau grįžęs Rodakinas negalėjo tęsti, nebeįstengė. Jis perskaitė ir sušėrė viską šiukšliadėžei, tai buvo taip netinkama, viskas buvo taip – ne taip, kad jis nebegalėjo tęsti ir paskui rašyti savo pavardės po šituo niekalu, tiesiog negalėjo prisiversti to padaryti ir viskas. Jei būtų galėjęs, jis būtų sudeginęs visas savo knygas.

Po to prasidėjo gūdus nerašymo ir priklausomybių laikotarpis, kuris pasireiškė dažnu bufeto tuštinimu ir nedažnomis kelionėmis pas prostitutes. Bufetui ištuštėjus, kažkaip natūraliai, beliko tik jo papildymo kelionės, matyt organizmas pats atsirinko kas jam reikalingiau. Rodakinas daugiau nebebandė rašyti, nes nebegalėjo pakęsti to, ką parašęs. Jį siutino visi, kas gyrė jo kūrybą ir vis dar ja žavėjosi. Kartais, prasiblaivęs, prieblandoje skendinčiame kambaryje jis atsiversdavo po ranka pasitaikiusios knygos puslapį, kad vėl iš naujo nusistebėtų ir pasišlykštėtų, bei kuo greičiau nuplautų tą nemalonų jausmą į užmarštį.
Vieną rytą jis nebepriėjo prie bufeto, nors jo resursai tąkart ir buvo eilinį kartą papildyti. Rodakinas atitraukė užuolaidas, nusivalė dulkes nuo stalo, atsisėdęs išsitraukė baltą tuščią popieriaus lapą ir pradėjo rašyti:
„Brangioji, Tatjana, praėjo šitiek laiko, o aš jūsų vis dar nekenčiu... “

2020-07-16 10:52
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-12 23:04
Damastas
Na, dėl tokio rašymo, turbūt nei vienas leidėjas nešokinės.
Skaityti nekabina, nes nėra aiškios pasakojimo ašies, kūrinys kaip girtas laivas siūbuoja vos bangelei atsimušus ar vėjo gūsiui pūstelėjus šonan.

2.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-18 09:46
languota
2 === uz nepakantuma
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-18 00:58
ONYX
Matau kat jum patinka rašyti ir vot belėka pasistiankti, kad būtų galima dar ir skaititi.

Jūsų pėrsanažas turi tokė patys prablėmai kaip ir jūs - tyk pas jus viskas atbulaj
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-17 17:49
Tiffany neskaitant šuns
Sunkus tas rašytojo darbas...

Kūrinyje yra ir absurdo ar netikėtumo elementų, tas vaikas su nektarinais nustebina, dar keistai nuteikia Rodakino ir Tatjanos santykiai. Susimąstai, o kokia iš tiesų ta realybė, ar jis viską išsigalvojo, ar iš tikro jam tai nutiko.

Man norisi paspausti 3.

Beje, jūsų tekste t.b. žodis anksčiau, o ne ankščiau, nes nieko ankšto neaprašote.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-16 22:54
ONYX
Pyrma pastrajpa akymirksniu išsiakino man vysas skaitimo batėjkas... Mėginsiu dar vėleu kadatai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-16 15:11
gogo
3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą