Violeto žiedai

Tarsi saulė į jūrą nutolai
Slydai vandeniu jautriai iš lėto
Man kvepėjo sapnai ir migdolai
Išsiskleidę žiedais violeto

Kas gražesnio turėtų dar būti
Kas liūdnesnio dar būti galėtų
Polonezą lyg durų skambutį
Išgirstu pranašaudamas lietų

Kurio tikslas vienintelis – kristi
Kol prie šlapio dar glaudžiasi šlapias
Ir pažadinta mano vaikystė
Vėl už durų vienatvėje slepias

O mane vėl užmigdo migdolai
Ir sudrėkę jų žiedlapiai spindi
Mėnesienoje ten kur nutolai
Gal per šviesmetį vieną – per sprindį

Į jį telpa bent tūkstantis mylių
Vienas myliu iš juodvarnio snapo
Aš tau saujomis jūrą supyliau
Bet ir šių gilumų nepakako

Išmatuoti sapnams kurie tviska
Kai žvaigždėlapis sprūsta ir rankų
Kada mudu aukojame viską
Viens kitam ir vis tiek...
                                            neužtenka