Argo

Eilėn išsirikiavę žygiuoja mano skiemenys
Ir seka jambo pėdomis – smėlynuose einu
Dangus ėriukų pilnas tik kurgi mano piemenys
Jau patys jie paklydėliai kartu tarp avinų

Ragais akėja dangų vagas padangėj verčia
Ir tyli vos pamatę skerdyklą ir vartus
Ak Dievo avinėli – tik už tave išgerčiau
Tulžingą savo vyną kurs visad per kartus

Bet baigiasi ne vynas bet baigias mūsų žodžiai
Tiek daug neišsakyta tik žvakė liežuviu
Nuo mano veido tamsą nulaižo šitaip godžiai
Jau rodos tai patyriau deja ar Déjà vu

Nes juodraščiai nesudega tik kyla į paviršių
Per vieną naktį virtę vien juodvarnių būriu
Jei jūs dabar išskrisite aš pamažu pamišiu:
Iškvėpt – įkvėpti kvėpuoti ar šitaip aš turiu

Gyventi tik dėl vėjo prašyt vandens ir duonos
Kasdienės pridžiovinsiu gal rytdienai dar bus
Kur mirksi bokštų akys pavargusios raudonos
Ir medžiai kaip nudistai nusimeta rūbus

Iš savo lapų kortų tik naktį ir tik dviese 
Dėlios ir jie pasjansą kas vakarą kaip mes
Melsvų ėriukų kailiai banguos ritmu atvėsę
Tolyn tolyn nuo kranto į Baltijos gelmes

Žinojau kad pašaukti atgal visus norėjai –
Kai eina priekin laikas – aš atbulas einu
Palikęs savo pėdas – vien jambai ir chorėjai
Druska ir vilnos kvapas manųjų avinų

Šios stebuklingos vilnos ieškojo argonautai
Ir aš taip žodžių ieškau savy kažko švelnaus
Jeigu pasieksiu krantą – melsvos bangos išplautas
Jei nepasieksiu – mano naktis nafta išplauks