Pirmas skyrius Taurus gėrimas – kukas

Dabar visi tik ir kalba apie pinigus – kokie jie beverčiai. Tapetais juos niekinamai vadina. Gąsdina, kad tualete pradės sienas jais klijuoti. Ką tik meldėsi, net prakaitavo iš džiaugsmo, didesnę kupiūrą nutvėrę, dabar še tau – tapetai.
Mes su Petru, kuris visada atsišaukia, kai jį vadini Ause, susėdę prie trilitrinio stiklainio kuko, mėgstame pakalbėti ir ekonominėmis temomis. Mums tiesiog sunku patikėti, kad gali atsirasti žmonių, kurie tualete sovietiniais pinigais išklijuotų sienas. Šiais visuotinio dvasinio atgimimo laikais, tai labai negražus, nepatriotiškas poelgis. Žmonės, kurie teisingai, gražiai patriotiškai mąsto, gali nesuprasti. Jie net gali pamanyti, kad  kažkokie, be tautinės savimonės žmonės, net tualete negali apseiti be didžiojo proletariato vado miniatiūrinių portretukų. Laikas jau būtų persiorientuoti, mielieji mūsų bičiuliai, draugai – ponai. 
Kalbos nėra, naftos kainų dirbtinis kritimas pasaulinėje rinkoje, kuri iš begalinės meilės žmonijai, suorganizavo  JAV prezidentas Reiganas – komunizmo duobkasys, nuvertino sovietinį rublį kritiškai. Mes su Ause – tai per daug nesijaudiname. Mums svarbu, kad  atominė bomba nesprogstu, ko gero per daug išvers iš koto. Mes viską išlaikysime ir prie visko prisitaikysime. Priešingai po siaubingos Gorbačiovo antialkoholinės reakcijos metų, mes jaučiame tam tikrus laisvo gyvenimo atšilimo požymius.  Ir pinigai dar ne tokie visai beviltiškai nuvertėję, ir viltis dėl prekybos liberalizacijos yra.
– Paminėsi mano žodį, – pranašavo Ausė, – mes ir naktį galėsime nusipirkti ir alaus, ir degtinės.
Kita vertus kam laukti? Neužklijavai porą šimtinių ant sienos ir gali nusipirkti Anykščių gamybos „ Kristalinės“  didelį butelį, ir konservų dėžutę „ Kilkė pomidorų padaže“ išeina.
–  Kam ta bereikalinga prabanga, – prieštarauja Ausė. – Už pora violetinių popierėlių, bet kokiu paros metu ir dabar gali nusipirkti trilitrinį stiklainį kuko? Pigu, skanu ir daug!..
Sunku būtų patikėti, bet turbūt atsiras žmonių, kurie nežino kas tai yra kukas? Kas jo negeria arba nežino, ką jų vyrai geria (jeigu kasdien geria), mes paaiškinsime populiariai, moksliškai.
Kukas – tai baltai gelsvos, rusvai žalsvos spalvos alkoholinis gėrimas. Būtent spalva – skiriasi  nuo pikio,  kurį gamina iš raudonųjų burokėlių.
Šią gėrimo rūšį (turime omenyje kuką) eksperimento būdu, sukūrė sumanūs Žemgalos krašto žmonės, remdamiesi naminio alaus gamybos technologijos pagrindais. Tai naminio alaus – pigus, erzacinis pakaitalas.
Jo skonio savybės, sunkiai nusakomos, kvalifikuotų  degustatorių neįvertintos. Kokybė priklauso nuo produktų, iš kurių gaminamas ir gamintojo sąžinės.
Jeigu kam nors neaišku, kas yra sąžinė – galime paaiškinti.
Sąžinė – tai smulkus, paprasta akimi, nematomas kirminukas, kuris padoriems žmonėms, pridariusiems šunybių, kartais trukdo naktį miegoti. Prie pastarųjų, šio “tauraus” gėrimo  gamintojai, vargiai priklauso.
Jie miega ramiai, kaip kūdikiai, nes tą mažą silpną kirminuką, vadinama sąžine, pastoviai uždaro į trilitrinį stiklainį ir užspaudžia plastmasiniu kliento dangteliu. Reikia manyti, kad jau ne vienas vartotojas yra susipažinęs ir su visai kitokios rūšies kirminukais.
Čia ne mudviejų, su Ause, mintys. Mes taip nemąstome. Taip aiškina daugiau apsišvietę draugai, kurie kažkaip, neaiškių  aplinkybių verčiami, kartais patenka į jiems nebūdingus, žemesnius, taip sakant, socialinius sluoksnius.
Mes su Ause, sėdime sau ramiai jo sargo būdelėje prie trilitrinio kuko ir toliau diskutuojame apie infliaciją.
Po ilgos pauzės, šiaip taip nurijęs didelę stiklinę mūsų gėrimo, kuris turi savybę, veržtis atgal į laisvę, Petras pareiškė:
– Klausyk... mano bobšė man ir sako: „Kaip tu gali už tokią pasmirdusią zurzą pinigus mokėti? Iš kur tokie nevispročiai atsiranda? “ Visa bėda, kad žmonių požiūris į daiktų vertingumą skiriasi, – filosofiškai pastebi Ausė.
– Kiek visokie mulkiai, už gaminius, kuriuos jie vadina firma, sumoka? Tik nenusipirkai tų firminių džinsų ir jau gali kuke maudytis.
– O užkanda – jam antrinu aš, – kiek kainuoja kilogramas lašišos?  Aš prisipažinsiu, nei jos mačiau,  nei žinau – sako daug. O raudonieji ir juodieji ikrai? Niekada nevalgiau ir tikriausiai nevalgysiu. Koks skirtumas? Kuo, pa¬sakykite jūs, man bloga štai ši kilkė pomidorų padaže?.. Vis vien, ypač iš ryto, jokio skonio nepajusi. Ir kam reikia gerti  Anykščių gamybos kristalinę, jeigu ji, už Plungės samanę turi bjauresnį skonį?
Taigi – pinigai kol kas tikrai ne beverčiai, – reziumavo Petras. – Štai, kai jie net ir mums bus beverčiai, tai jau tikrai bus beverčiai.
Na, bet ir gobšos tos mūsų bobos, – prisiminiau, kad turiu užantyje suvyniotą, į nesenai dar leistą „Tarybų Lietuvos„ laikraštį vakarienę.
– Prilydė maniškė dar praeitais metais, du kibirus sviesto ir maišą džiūvėsių prisidžiovino. Įdėjo, štai, man pusę kilogramo sviesto ir pusę kepalo džiovintos duonos. Valgyk, atseit, vyreli – negailu, galgi neilgai gyvensi? Tas sviestas lyg ir nekaip kvepia?.. – įgarsinau savo abejones.
– Smulkmena, – nuramino Petras. – Prie kuko tiks. Duoną bus galima ir pamirkyti užbėrus druskos. Manoji tai šiandien manęs ir klausia: “Iš kur čia visokių muselių ir vabzdžių priviso? ” Išsiaiškinome – sandėliuke visas maišas kruopų ir miltų – vienos kirmėlės. ”Nešk, išpilk tą brudą, kur nors! ” – liepia man! Ar aš kvailas? Nunešiau  Šlubei, štai ir geriame mes su tavimi kuo puikiausią kuką. Kai sutems dar vieną trilitrinį atnešiu – sakė duos…