išnykimo spalva juoda
gal pilka
gal jis neturi spalvos
gal
mūsų akys nemato
tik vienas atodūsis
nuo šviesaus proto
iki nieko
kas
Dievo kanklėmis
skambinti išmokys
i kokį kosmosą
išeisiu
paskutinę akimirką
valgyti savo nuopelnų
ar kaltės
vakarienės
koks miestas
tenai laukia
su visomis šio pasaulio
krantinėmis
visomis kardabaleto
šokėjomis
ir Imrės Kalmano muzika
kai į sceną
išeina
Čardašo karalienė
ar ilgas tas kelias
iki kosminio nieko