monopolis arba sielų banko kronikos

kai manęs paklausia kaip gyvenu
išdidžiai atsakau - degtukais
šviečiamės

aš tikrai tuo didžiuojuos nes visi
pamename monopolį

et jei išties tai ne taip svarbu
kas jau buvo ir jei atskiri
kaktusą nuo obuolio
dar nesi visai pražuvęs

be tos šviesos kvailelio ūsiukai
taip vešliai neaugtų ant tujų

kai manęs paklausia
kodėl tavo kelias toks ilgas
o begalinėje gatvėje
viso labo viena metafora

aš atsakau - pažvelkite
į nuo kūno atsiskyrusią
sielą čiuožiko

jis čiuožia apsvaigęs
per lauką grikių
be jokių rūpesčių
kaip kilkė per skardinį paviršių
o ji nenaudėlė dat ir švilpauja