Paklydimas

Smėlis degina pėdas. Saulė skverbiasi per odą lig kaulų, gydydama patirtas traumas. Pėdinu link vandens.  Ežeras kaip stiklas. Meldai nė krust, stovi kaip nutapyti.  Ramumą sudrumsčia smėlio debesis.

Pakeliu akis – tiesiai prieš mane į viršų švyst moteriška koja. Susitinkam žvilgsniais su kojos savininke. Perskaičius nuostabą mano akyse, ji leidžia pakeltą koją ant žemės ir staigiai švyst kitą.,, Ne kiekvienas karatistas atliktų špagatą ore‘‘, – konstatuoju.

Sodriai įdegus, vilkinti dviejų dalių maudomuku pagyvenus moteris toliau žirglioja orą.,, Va kaip sugebu! “, – rėkia visais kūno judesiais.
Krentu į ežerą, ištaškydama  stiklinę ramybę.

Grįžus krantan susirandu kamuolį.
–Atsiprašau, gal galėtume pamušinėt? – kojų kilnotoja pajudina liežuvį.
–Prašom.
Bemušinėjant kamuolį, prisistato keletas pliažistų. Įvairiausių žmonių ratas. Profesionalių kirčių stoką kompensuoja humoras ir juokas.

Saulei keliaujant į vakarus skirstomės.
–Aš Jola, – prisistato nauja pažįstama. – Jelena, pilnas vardas.
–Jūs rusė?
–Ne, lietuvė. Tėvelis lietuvis, o mama baltarusė, –  beria lietuviškai su rusišku akcentu.
Mums važiuot į tą pačią pusę. Nauja pažįstama mindama dviračio pedalus energingai kritikuoja pjaunamus medžius, emigraciją, išnaudotojus verslininkus, o atsisveikinant reziumuoja:
–Vot prie ko mus davedė  trisdešimt  nepriklausomybės metų!

–Sveikūūūte! –  kitą dieną prie ežero malonia šypsena pasitinka Jola.
Gerai, kad pasiėmiau knygą. Įnikau atstačius nugarą svilinančiai saulei.
–Akis sugadinsi, – spardydama orą artinas moteriškė.
–Gal banano? – klesteli netoliese.
–Ne. Ačiū.
Sužiaumojus bananą atsistoja. Tepasi veidą kremu, kaklą, ir taip žemyn iki pat pėdų. Išsitraukia veidrodėlį. Pasidažo lūpas.

–O, žiūrėk, ta ryžaplaukė senė, – rodo į mumijos odą įvilktą matroną. – Tik neprasidėk su ja.
–Kodėl turėčiau?
–Ji mano buvusios viršininkės draugė. Naglų bobų šaika. Ateidavo į namus, konjačioką  lakdavo, o kai man reikėjo padėt, tai visos pasiplovė. Kaip tikros lietuvės.
–Tai ir aš lietuvė.

–Gal pasakysi, kad lietuviai geri žmonės? Vot rusai. Arba baltarusis, matei furistas, atlėkė į ežerą saugot, kad nepaskęsčiau. Lietuvis taip niekada nepasielgtų.
–Tai ko į Rusiją nevažiuoji, jei ten visi geri?
–Ko man ten važiuot. Čia mano tėvynė. Tėvelis Lietuvą apgynė nuo fašistų.
–Nieks neprašė, kad gintų. Jei dabar užpultų tironas, tai kovotume priešingose frontuose.
–Tironas ne durnas, kad pultų. Patys lietuviai išsilakstys nuo tokios valdžios.

Jelena arba Jola nervina, bet jos pažiūrų pastovumą vertinu pozityviai. Dauguma raudonžmogių prieš 30 metų persidažė trim spalvom. Be to, liaudis sako, priešą laikyk arčiau savęs.

–Kokią laidą Okna  žiūrėjau! – Jola.
–Užtenka man kompo. Rusų TV nedomina.
–Nesakyk. Vakar rodė medicinos mokslų daktarę Lučejevą. Pasakojo, kad Rusijoj deda nemokamai dantų implantus. O tau ir tironas!
–Šįryt reklamavo kelionę lėktuvu iš Maskvos į Viduržemio jūros salą. Tik šimtas dolerių savaitei! Koks grožis, žydras vanduo, palmės! Konfa sala Viduržemio jūroj! – svaigsta Jola.
–Gal Malta? Konfa negirdėjau.
–TV nežiūri, užtai nieko nežinai.

Grįžus įlindau į rusų mindzrav  tinklapį. Jokių įstatyminių aktų apie nemokamus implantus. Kaip ir Konfa salos Viduržemio jūroj.
–Nei implantų, nei salos, – skambinu neištvėrus.
–Kur žiūrėjai?
–Ai, kompiutery. Nesąmones. Per TV savo akim mačiau. Gal ne visas salas kompiuteris rodo.
Ginčytis beprasmiška.

–Labas, – kitą dieną prie ežero Jolą sveikina mano senas pažįstamas Vytas.
–Tai jūs draugai? – merkiu akį Jolai nuskubėjus į vandenį.
–Ne. Kokie draugai.
–Panaši į rusų agentę.
–Baik, agente būt per durna. Net kompu nemoka naudotis.
–Kaip vandeniuks? –Vytas nutaiso meilią šypseną iš vandens atskubančiai Jolai.
Toji tik švyst koją vyrukui panosėn. Didysis pėdos pirštas per pirštą nuo Vyto smakro.
–Sporcmenka, komsomolka, – Vytas krizendamas pėdina prie dviračio.

Jola žirglioja kojom orą kol nuvarva paskutiniai vandens lašai.
–Kaip Salduvę sugadino, – meta žvigsnį pilakalnio pusėn. – Touoks paminklas stovėjo kariams išvaduotojams, jaunieji fotografuodavos, – ilgesys iki graudulio balse.

–Kokiem kariam? Rusų?
–Nu taip. Nuo vokiečių išvadavo.
–Keturiasdešimt pirmais mus vokiečiai nuo rusų išvadavo, – įsivaizduoju kaip grįžus namo Jola stenografuoja į Rusiją,, liaudies priešas, unyčtožyt‘‘.
–Prieš tai buvo lietuvių birželio sukilimas...

–Ką mes vis apie politiką. Žiūrėk koks oras, gamta, paukščiūkai čiūlba.

–Jola, bibliotekoje nemokamai mokina kompiuteriu. Naudingai praleistum laiką. Įgytum žinių.
–Kam man to reikia. Man ir taip gerai. TV su 20 programų!

Rudenėjant išvažiavau į užsienį. Grįžau žiemai baigiantis. Okupacija force majeore. Ne nuolat linksniuojamas diktatorius, o nematomų kinietiškų mikrobų armija.

Atsipeikėjus nuo pirmo šoko taikiausi prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų. Ir aš, ir aplinkiniai. Kas kam pirmą kaukę, dezinfekatorių, pagalbą neišeinantiems iš namų.
–Ar galėtum mano draugei nupirkt vaistų? – skambina garbaus amžiaus geraširdė. –Netoli tavęs gyvena.
–Žinoma.

Iš vaistinės pasuku nurodytu adresu. Spaudžiu  skambutį. Durys plačiai prasiveria į holą, kuriame ant stalo mirksi nešiojamo kompiuterio ekranas.

–Atsiprašau, – aš iš dušo. – Prieš mane išnyra... Jolos veidas!
–Atsi... prašau. Pataikiau ne į tą butą. Pasiklydau.