Širdies nerimas

Nepaaiškinus, kas aš esu per žmogus – nieko nesuprasi. Esu dar nesenas, šiek tiek iki pensijos liko. Nedaug liko, bet atrodau geriau. Atrodau geriau, negu būčiau galėjęs atrodyti. Jeigu prisiminus, kiek aš iškentėjau, jeigu prisiminus, koks aš nelaimingas ir kokie nedėkingi tie žmonės... Ką jūs sakote!?.. Yra gerų ir dėkingų – nežinau – nesutikau tokių. Visi tik išnaudoti ir pasinaudoti manimi norėjo.
Jūs turbūt suprantate, esu išsiskyręs. Moterys – taipogi ne išimtis. Baisiai jos klastingos, baisiai sau naudos ieško. Kaip ten bebūtų, šalta vienam miegoti. Ir ne tik šalta, seksualiniai vargai spaudžia, kartais, kad įsiremia – nors stauk. Pamaniau, pasinaudosiu “Ateik, širdelė” laikraščio skiltelės  galimybėmis.
Įdėjau skelbimą į laikraštį. Išdėsčiau reikalavimus: koks amžius, kokia figūra, kiek dantų ir panašiai. Aišku, būtų rūpėję ir kiti slaptesni duomenys, bet kur tu rasi tokią, kuri taip iš karto ir sąžiningai prisipažins.
Pradėjo skambinti. Pirmoji pasiteiravo, koks mano pagrindinio instrumento ilgis. Nepatikėjo, kai uždėjau viršaus visą dešimt centimetrų. O kas čia nuostabaus!.. Čia jokios apgavystės nėra. Normali prekyba – derėtis galima. Jos reikalas pirkti ar nepirkti. Nusipirks, manydama, kad čia kažkas ypatinga, o radus jau įprasta – apsiramins ir pasitenkins. Nieko sau, pasakysiu, reikalavimai pas tų moterų, kai toks vyrų deficitas. Netgi tokį kvailą posakį jos turi: “Geriau nieko, negu toks”... O ką „tokiems“ daryti?.. Neaiškinkite, tik nenervinkite, prašau.
Taigi, paskambino, neprailgo ir antroji. Sako:
– Vaikelį, tik tu nepagalvok ko nors bloga, sena jau aš, man gal jau kokie 70 metų... Žinai, gyvenu viena tarp miškų, koks trisdešimt kilometrų iki miesto...
– Tai ir gyvenk sau! – visai perpykau.
–    Palauk, vaikelį, – saldžiu balsu vėl siūlosi moteriškė. – Man tik, kad kas nors gyvas gryčioj būtų, gali ir dar vieną moteriškę atsivežti, aš sutinku su visomis sąlygomis. Nepatikėsi bijau banditų ir vietinių pijokų.
Pasvarsčiau, kaip paskutinis variantas gal ir neblogas. Bet... toks užkampis, o aš – vyras iš stuomens ir liemens, moterų svajonių įsikūnijimas. Ne, aš dar ir su namų ir mieste, ir, galbūt, sostinėje gausiu! …Ir jauną, gražią, turtingą  ir išmintingą. Kvailos jau nenoriu – turėjau.
Nesuprasi tų moterų. Pasiklausai – amžini skundai, kad vyrų trūksta. Pasiskelbi, kad laisvas – nei viena tinkama nepaskambina. Informacija tarp jų sklinda šviesos greičiu. Tiek to, kaip nors pragyvensime, vis tiek aš jau iš žmonių nieko gero nesitikiu. Kur tu rasi panašų į mane?..