Nepriglausi

Kaip ramu –
sauso davinio sausiui užtenka,
baltas kaspinas dryksta per gatvę,
kojos pačios tuoj užmina,
aš tikrai niekuo dėtas –
aš senjoras ir mentas draudžiu
sutrintus apatinius balkone išdžiauti,
už tai atvažiuos mašinytė žalia,
alio vienas-vienas-du,

jei bėgsi – tai tyliai bėki laukais,
pašoka ir spragsi vyzdžiai-švyturėliai,
akyse sužaibuoja po žaibą geltoną,
aš tikrai niekuo dėtas –
aš senjoras ir mentas pykstu,
kur matyta! Buto vamzdžiais
nuteka teršalai, sulindę pro uždarą langą
lapai šiurena ir plyšauja svetimas
durų skambutis,

prie skaudamo danties jo nepriglausi!
Aš tikrai niekuo dėtas –
aš senjoras ir mentas nevaidinu
vaidmenų už grynuosius,
kaimynė išpučia lūpas: – nesiliauji dailinęs!
jaučiu, beveik nuojautos trūksta,
kaip katinui lempos šiltos,
vien nuotaika nučiumpa už skverno
ir laiko.