Už senas dienas, romantikus ir sąžinę

Kaip senas alkoholikas,
Pratempęs pusę metų
Reabilitacijos, kuomet
Rytais sėdėdavau ant suoliuko
Begaudant saulės spindulius,
O kiemo ūkvedys šluodavo
Vakarykštes nuorūkas
Ir dėstydavo gyvenimo tiesas.
Traukdamas papirosą
Jis ypač mėgdavo samprotauti
Apie moteris ir apie karą.
Sakydavo, vienai išejus - ateis kita,
O taika. Ką ji, netruks ir praeis.

Kregždės už palatos lango viršuj
Sukdamos begalybės ženklus
Guosdavo, kad gyvenimas nestoja
Kad sukasi, nors kartais išklerusiu,
Bet vis tik ratu.

Ir pusę metų pratempęs,
Kaip senas beviltiškas alkoholikas
Linksmai atkemšu butelaitį
To ypatingai užbrandinto sąmonės srauto,
Kuris ištrykšta burbuliuodamas,
Aptaškydamas kelnes
Senais prisiminimais.
Todėl dabar ir geriu,
Už senas dienas,
Romantikus
Ir už sąžinę.
Amžinąjį atilsį jai.