Apkabinu aš savo keistą krantą,
Pražysta gėlės, vasaros garsai,
Prie namo slenksčio gelsvos katpėdėlės,
Užburtas fleitos garsas, ten visai
Nelieka laiko purviniems žaidimams,
Nei vykdymui neduotų pažadų,
Slaptingi žingsniai vėl lėtėti ima
Ir darosi velnioniškai graudu.
Žinau, kartosies tu ant atvirukų,
Ant skiautės popieriaus suglamžytos kampe,
Neįžiūrėsiu aš pro tirštą rūką
Tavęs, bet atminty nešiosiuosi tave.
.............
Apkabinu aš savo keistą krantą,
Tu toks nutolęs nuo visų krantų,
Užmiega katpėdėlės, laikas ima
Ir pasibaigęs suktis vėl ratu.
Atminties etiudas. Taip gyvenimas ir dėliojasi paveikslais. Ir tik mūsų valia, ar jie švies mintyse ir atsilieps atgarsiu širdyje. Spalvingas pasakojimas, skirtas širdžiai.